Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją

Homero „Odisėjoje“ Penelopė, Spartos valdovo Ikarijo duktė ir nuostabiosios Trojos Helenės (Elenos) pusseserė, pavaizduota kaip ištikimos žmonos idealas. Ji net dvidešimt metų ištikimai laukia savo vyro Odisėjo, kuris dešimt metų praleidžia Trojos kare, o kitą dešimtį klajoja Egėjo jūra, niekaip neįstengdamas parplaukti namo. Verkdama ir melsdama dievų, kad Odisėjas grįžtų, Penelopė gudriai apgaudinėja daugybę ją vesti siekiančių jaunikių, besispiečiančių jos rūmuose. Homero pasakojimas baigiasi scenomis, kur iš klajonių grįžęs Odisėjas ir jųdviejų su Penelope sūnus Telemachas išskerdžia jaunikius ir pakaria dvylika tarnaičių, miegojusių su jaunikiais, bei Odisėjo ir Penelopės susitikimu. Margaret Atwood versijoje šis senas mitas suskamba naujai. Rašytoja skaitytojams pateikia Penelopės gyvenimo istoriją, kurią pasakoja pati Penelopė. M. Atwood istorija kupina prieštaravimų ir paslapčių, persmelkta ironijos bei aistros ir visiškai netikėtoje šviesoje atskleidžia įprastus antikinės mitologijos vaizdinius bei motyvus. Autorė rašė: „Man nuolat vaidenasi pakartosios tarnaitės, kaip ir pačiai Penelopei „Penelopiadoje“. Aš nutariau, kad šią istoriją turėtų papasakoti Penelopė ir dvylika jos tarnaičių. Tarnaitės sudaro pritariantį ir dainuojantį chorą, kuris sutelkia dėmesį į du klausimus, turinčius savaime kilti įdėmiai perskaičius „Odisėją“: dėl ko buvo pakartos tarnaitės ir kas iš tikrųjų atsitiko Penelopei?“