Pelenai

Kaunas... Ruduo... Laivės alėja... Atgimimo laikai.
Ir čia, kaip baladėj, prasideda ir tęsiasi A. Drilingos romano „Pelenai" veiksmas.
Tai dailininko Roberto ir Silvijos, Sąjūdžio veikėjo žmonos, didelė, graži ir nelaiminga meilė.
Sergančios senutės Onutės Vykintaitės vaiduokliškos reminescencijos perkelia mus į pokarį, į Sibiro lagerius, kuriuose per prievartą atėjo į šį pasaulį jos sūnus Adolfas. Lietuvoje tapęs partiniu veikėju, vėliau Sąjūdžio aktyvistu, vyriausybės nariu, vienu turtingiausių Kauno žmonių.
Painus, tragiškas herojų gyvenimas romane pavirsta kraujo ir pelenų mase.

„Skaitant romanų iš pradžių net atrodo, kad ir pats autorius skęsta, ir savo skaitytoją paskandins visiems žmonių istorinių įvykių sraute, nuolatos verpetuojančiame pagrindinio herojaus minčių ir asociacijų tėkmėje. (...) Tačiau kai skaitytojas priartėja prie pabaigos, romano sandara labiau primena baladę. Toji baladė, kaip dera žanrui, rūsti ir net kraupi, jei peržvelgi ją chronologiškai metraštine tvarka. (..?)
Nauji romanai ir naujos baladės, tikėkimės, atskleis mums kitokius, gal šviesesnius likimo įprasminimus. Bet ir Antano Drilingos eskizas duoda peno pamąstyti, žinoma, kas dar turi laiko ar noro skaityti romanus ir mąstyti.“
Algimantas Bučys. Barbarai vice vena klasikai. 2008.