Pavojingas protas

Literatūrologė Rima Pociūtė: „Romanų rašymą jis vadina reikšmingiausiu savo užsiėmimu, klasikine ir šiuolaikine literatūra domisi nuosekliai, tačiau daugiausia -- ne lietuvių. Visa tai tenka pabrėžti todėl, kad autorius dar jaunas (neįprastai jaunas pagal jau parašytų tekstų kiekį) ir daugeliu prasmių augantis žmogus. Perskaičius jo romaną, kuris beveik niekuo nesusisieja su lietuvių literatūros tradicijomis ir todėl rizikuoja netekti šios literatūros skaitytojų palaikymo, akivaizdu, kad jo kontekstas – paties autoriaus patirtis, artimiausios kultūrinės aplinkos atspindžiai.
Studijos VDU, lietuvių filosofų akademinė aplinka, tam tikros intelektualų dėmesio sulaukiančios visuomenės problemos – visa tai skaitant romaną įdomu savaime. Apskritai romano „idealusis skaitytojas“ tikriausiai būtų jaunas žmogus, kuriam tai, kas aprašoma, dar itin aktualu. Skaitytojus turėtų sudominti meilės kaip esminės egzistencinės duotybės iškėlimas, nors pasakotojui, filosofijos keliu jau paėjusiam studentui, nereikšmingos jokios studijuotos filosofinės sistemos.
Įdomu, kad žinomas kaip intelektualus žurnalistinės rinkos žaidėjas ir prieštaringa asmenybė, Vilis šio romano pasakotoju pasirenka eilinį žmogų, tetrokštantį meilės, ramios santuokos ir pajėgti atsiriboti nuo globalių problemų, kurios atsiveria visai šalia.
Kas tai – literatūrinis žaidimas, ar slaptas troškimas pabėgti nuo savęs, kiekvienas skaitytojas turės nuspręsti pats. Bet kuriuo atveju, romanas yra išbandymas ne tik autoriui, bet ir skaitytojui. Tai naujas lietuvių literatūros etapas – postmodernus nihilizmas“.