Pašnekesiai

Šia knyga pristatomi vieno žymiausių senovės Kinijos filosofų Konfucijaus (551-478 m. pr. Kr.) apmąstymai. Tai savotiška kinų biblija, kurią kiekvienas išprusęs kinas išmokdavo mintinai.
Konfucijus pats jam priskiriamų knygų nerašė – tekstus parengė jo mokiniai, siekdami išsaugoti jo, vadinamo “dešimties tūkstančių kartų mokytoju”, palikimą. Nei Konfucijus, nei jo amžininkai nedėstė savo filosofinių pažiūrų sistemingai, o išsakydavo jas tiesioginių apmąstymų, dialogų forma, dažniausiai atsiliepdami į dienos aktualijas.
Konfucijus stoikams artima dvasia propagavo paprastą maistą, šaltinio vandenį, miegą pasidėjus po galva alkūnę, o įgyta garbė ir turtai, sakė jis, “tėra debesys, slenkantys padange”.
Išmintingo žmogaus simbolis Konfucijaus filosofijoje – tai žmogus, kurio svarbiausi bruožai – nuolatinis tobulumo siekimas, dvasios nepriklausomybė, elgesio tvirtumas, minties gelmė, mąstymo ir veiklos vieningumas. Vieną didžiausių žmogaus trūkumų jis įžvelgia atotrūkyje tarp kalbų ir darbų. Konfucijus buvo didis socialinės ir politinės filosofijos pradininkas. Pagrindiniais politinės veiklos principais jis skelbia dorovingumą, atsakomybę už savo veiksmus. Jis puikiai supranta, kad intelektualios ir kūrybingos asmenybės įsivėlimas į politinius verpetus gali atvesti ją prie deformacijos ir degradavimo. Aukštų etinių principų išpažinimas politikoje ir charakterio bekompromisiškumas paaiškina, kodėl Konfucijus, būdamas puikus politinio gyvenimo teroretikas, atsisakė valstybinių postų ir nedarė politinės karjeros.