Paskutinis, užvėręs vartus: pagal Juliaus Radtkės dienoraščius (2-oji laida)

Tauragiškio, Paprūsės lietuvio Juliaus Radtkės dienoraščių knyga „Paskutinis, užvėręs vartus“, kurią sudarė Aušra Žemyna Kavaliauskienė, pasakoja vienos šeimos ir Mažosios Lietuvos istoriją.

Julius Radtkė (Rotkis, g. 1935 m.) šiuo metu gyvena Vokietijoje. Jo vaikystėje ir jaunystėje rašytas dienoraštis saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Pagal šį dienoraštį sudaryta knyga „Paskutinis, užvėręs vartus“ pasakoja apie skaudžiausius karo išgyvenimus ir sudėtingos vaikystės prisiminimus.

Knygoje „Paskutinis, užvėręs vartus: pagal Juliaus Radtkės dienoraščius“ spausdinami ir įvairūs dokumentai, laiškai, fotografijos. Jie papildo dienoraščio autoriaus pasakojimus apie to meto buitį, pokario tikrovę, legeriuose ir emigracijoje Vokietijoje patirtus išgyvenimus. Autorius prisimena ir savo kaimynus bei gimines, mini Vilenbrechtų, Rotkių, Paliokų pavardes.

Išskirtinė ir knygos kalba – autentiška, išlaikiusi savitą intonaciją ir toną. Autorius vartoja senuosius tarmiškus daiktų, įrankių pavadinimus, daug mažybinių priesagų, kurios ypač būdingos Paprūsės ir Mažosios Lietuvos gyventojams, ištiktukų, jaustukų. Kai kurie senieji tarmiški žodžiai paaiškinti atskirai, žodynėlyje.

Jautriai ir išraiškingai Julius Radtkė pasakoja apie kaimo buitį, evangelikų liuteronų gyvenimą, tačiau skaudžiausi jo pasakojimai – apie pasitraukimą iš namų, iš gimtojo krašto aplinkui kalant kulkosvaidžiams. Tuomet dar vaiko akys iki šių dienų išsaugojo pakelėje gulinčių lavonų, išniekintų moterų vaizdus. O širdy liko atstūmimo, svetimumo jausmas.

Knygoje „Paskutinis, užvėręs vartus: pagal Juliaus Radtkės dienoraščius“ sudėtas visas vienos šeimos skausmas, kuris atspindi daugybės kitų to meto šeimų gyvenimus. Išsiskyrimas su mama, žiaurus tėvo elgesys, tragiškas Juliaus Radtkės seserų likimas. Nors tokie išgyvenimai itin skaudina, o jų paliktos žaizdos itin sunkiai gyja, galima justi, jog dienoraščio tikslas – išsaugoti atmintį. Kol ji gyva, kol liudija tauta ir žmogus, tol gyva ir tos tautos ateitis.

Dienoraštyje kaip šviesiausias Juliaus gyvenimo momentas aprašytas sugrįžimas vaikystėje iš evakuacijos į tėviškę: „... pamačiau savo gimtųjų namų pievelę ir atpažinau... nors blauzdelė buvo palūžusi, bet bėgiojau laimingas!“

Julius Radtkė ne kartą Lietuvoje rengė įvairius labdaros projektus, šaliai yra padovanojęs savo metalo plastikos darbų, sukurtų pagal lietuvių pasakas ar legendas. Už nuopelnus Lietuvai prezidentas Valdas Adamkus 1998 metais jam išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę.