Paskutinis Mauro atodūsis

Romane "Paskutinis Mauro atodūsis" Salman Rushdie keturių kartų gyvenimą suaudžia į vieną audinį. Rašytojo sukurti spalvingi personažai – tarsi tikri žmonės, priimantys gerus ar blogus sprendimus ir nulemiantys savo bei kitų gyvenimus.

Moraešas Zogoibis, vadinamas "Mauru“, prieskonių prekybos ir milijoninio verslo vienintelis vyriškos giminės paveldėtojas, pasakoja savo šeimos istoriją. Keturių kartų gyvenimas suaudžia į vieną audinį savižudybę ir žmogžudystę, aistrą ir neapykantą, meilę ir neištikimybę, religiją ir meną. Mauras – tikras Indijos simbolis – gimė per didelis ir sensta per greitai, dvigubai greičiau negu visi žmonės, kenčia nuo astmos ir turi didžiulę sužalotą dešinę ranką. Jo šeima, atsimetusi nuo religijos ir ėmusis verslo, susipriešina ir skyla tarsi šalis. Tyras gėris nejučia virsta blogiu, meilė skleidžiasi, kol yra nužudoma, o negailestinga prievarta pridengiama aukštinant meno grožį.

S. Rushdie pasakoja modernios Indijos kūrimosi istoriją, o jo dėmesio centre – kultūrų priešprieša, religiniai nesutarimai, korupcija ir nusikaltimai. Rašytojo sukurti spalvingi personažai – tarsi tikri žmonės, priimantys gerus ar blogus sprendimus ir nulemiantys savo bei kitų gyvenimus.

Salmanas Rushdie gimė 1947 m. Bombėjuje, ilgai gyveno Londone, šiuo metu – Niujorke. Jis yra vienas garsiausių šiuolaikinių rašytojų, apdovanotas daugybe premijų, tarp jų ir Bookerių Bookerio, įšventintas į riterius. Labiausiai autorių išgarsino romanas "Šėtoniškos eilės" ir jį išleidus paskelbtas mirties nuosprendis.

Antrasis pataisytas leidimas.

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

CITATOS

"Kaip atleisti pasauliui už jo grožį, kuris tik maskuoja jo bjaurumą; už jo švelnumą, kuris tik pridengia jo žiaurumą; už jo vientisumo iliuziją, kitaip sakant, dienos ir nakties kaitą, kai iš tikrųjų gyvenimas yra vien brutalūs lūžiai, trankantys mūsų neapsaugotas galvas kaip miškakirčio kirvis?"

"Atodūsis nėra tik atodūsis. Įkvepiame pasaulį, o iškvepiame prasmę. Kol galime. Kol galime."

"...mes žvelgiame į aukštybes ir tikimės, jog žvaigždės žvelgia į mus, mes meldžiamės, kad galėtumėm sekti paskui žvaigždes, kurios, judėdamos dangumi, veda mus į mūsų lemtį, bet tai tik mūsų tuštybė. Mes žvelgiame į galaktiką ir įsimylime, tačiau visatai mes rūpime mažiau, negu ji mums, o žvaigždės lieka savo orbitose, kad ir kaip norėtume, jog būtų kitaip. Tiesa, kurį laiką stebėdamas dangaus kupolą išvysi krentantį, suliepsnojantį ir išnykstantį meteorą. Tai nėra sektina žvaigždė, tai tik nenusisekusi uola. Mūsų likimai sprendžiami čia, žemėje. Lemiančių žvaigždžių nėra."