Paskutinieji liudytojai

Svetlanos Aleksijevič kūryba tapo ypač paklausia ir dosniai verčiama rašytojai gavus literatūros Nobelio premiją. Po jos pasaulio leidyklos į savo apyvartą pradėjo traukti ir ankstyviausiai parašytas Svetlanos Aleksijevič knygas, tarp jų – ir dokumentinį romaną „Paskutinieji liudytojai“.

„Paskutinieji liudytojai“ yra antroji Svetlanos Aleksijevič knyga, išleista dar sovietmečiu, 1985-ais metais su paantrašte „Nevaikiškų apsakymų knyga“, vėliau dar kartą pakeista į „Solo vaikiškam balsui“. Abi paantraštės yra visiškai tikslios – šioje grožinėje dokumentikoje atpasakojami atsiminimai žmonių, kurių vaikystė sutapo su Antruoju pasauliniu karu, arba, tiksliau, jo dalimi, kuris vyko Sovietų Sąjungos teritorijoje 1941-1944 metais ir Rusijoje vadinama Didžiuoju Tėvynės karu. Svetlanos Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“ tęsė temą, kurią rašytoja pradėjo gvildenti savo pirmoje knygoje „Nemoteriškas karo veidas“, skirtoje moterų likimams tame pačiame kare.

„Paskutinieji liudytojai“, jau anksčiau išversti į anglų kalbą, Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje sulaukė nepaparastai komplimentarių recenzijų, kurias spausdino tiek kairuoliški, tiek ir konservatyvūs leidiniai. Pavyzdžiui, „The Guardian“ recenzijoje apie „Paskutiniuosius liudytojus“ akcentuoja Svetlanos Aleksijevič sugebėjimą „išlaikyti sovietinėje istorijoje balsus žmonių, iškentusius XX amžiaus karus, kančias, badą, skurdą ir politines represija. Nors jos knygos niūrios ir perkrautos pasikartojimais, bendras efektas yra nepaprastai stiprus“. O štai „The Times“ recenzentas knygai rado visiškai subtilią metaforą, pavadindamas ją „tylos ir kalbos nėriniais“.

Geriausiai knygos „Paskutinieji liudytojai“ idėjinę bei emocinę atmosferą atskleidžia pačios Svetlanos Aleksijevič sakinys: „Kitados Dostojevskis iškėlė klausimą: ar pateisinama taika, mūsų laimė ir netgi amžinoji harmonija, jeigu vardan jos, vardan tvirto pamato, bus išlieta kad ir viena nekalto kūdikio ašarėlė? Ir pats atsakė – ašarėlė ta nepateisins jokio progreso, jokios revoliucijos. Jokio karo. Ji visada nusvers. Tik viena ašarėlė...“

Lietuvos skaitytojams pristatomas naujas ir necenzūruotas, jau švelnesniais (sovietiniame kontekste) 1989-ais metais pasirodęs knygos leidimo vertimas.

Svetlanos Aleksijevič kūriniai išversti į 35 kalbas, pelnę daugybę tarptautinių premijų, visame pasaulyje pagal juos sukurta šimtai kino filmų, spektaklių ir radijo vaidinimų. 2015 m. rašytojai suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė