✅ Žaislai ir žaidimai -25% PIGIAU! Naršykite čia >> ✅
Įrašykite savo el. paštą ir informuosime, kai prekę turėsime
Pokario partizanų kovos - vienas tragiškiausių ir herojiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Lietuva ne tik neteko nepriklausomybės, bet ir pakliuvo į itin atšiaurios totalinės diktatūros reples. 1944-1953 metais keli šimtai tūkstančių žmonių buvo suimti ar ištremti iš Lietuvos, keliasdešimt tūkstančių žuvo kovodami, visuomenei prievarta buvo brukama neapykanta grindžiama svetima ideologija, niekinamos ir stumiamos iš viešojo gyvenimo tradicinės tautinės ir religinės vertybės.
Šių išbandymų akivaizdoje Lietuvos gyventojai rinkosi vieną iš trijų kelių. Mažuma - komunistai ir jų bendrininkai uoliai ir be išlygų talkino okupantui, savo žiaurumu dažnai pranokdami Maskvos atstovus. Didžioji gyventojų dalis palaikė nepriklausomybės idėją, vengė ryšių su valdžia, laukė išvadavimo iš Vakarų, bet nesiryžo rizikuoti savo gyvybe dėl šalies laisvės. Trečioji grupė - partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai - iki arešto ar mirties aktyviai priešinosi komunistų vergovei.
Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Jie nepajėgė stoti į atvirą kovą su perdėm galingu priešu, bet jautė pareigą tęsti priešinimąsi, kol Vakarai privers Sovietų Sąjungą išvesti savo kariuomenę. Partizanai kovojo su priešu, kuris ne tik niekino žuvusiųjų lavonus, bet ir bausdavo, tremdavo jų šeimas. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis. Nebuvo nei kalnų, nei pakankamai didelių miškų ar pelkių, kur jie galėtų saugiau slėptis, nei kaimyninių šalių, j kurias galėtų pasitraukti laikinai atvangai. Be to, klasta ir išdavikų verbavimas greitai tapo sovietinių saugumo organų pagrindiniu kovos būdu. Dėl nesibaigiančių pavojų partizanai turėjo prisitaikyti prie „gyvenimo po žeme", to dvasią ir kūną alinančio slapstymosi bunkeriuose ir naktinių žygių. Ir daugelis nepalūžo, priešo apsupti susisprogdindavo granata ar nusišaudavo paskutiniu šoviniu, kad neišduotų kovos draugų ar šeimos narių.
Valdžios kova su partizanais nesibaigė sutriuškinus jų pajėgas. Kaip minima šioje knygoje, 1956 11 05 Antano Sniečkaus vadovaujamos Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, prašydamas uždrausti politiniams kaliniams grįžti Lietuvon. Nesulaukusi atsakymo, vietos valdžia pati ėmėsi iniciatyvos persekioti grįžtančiuosius. Tuo metu taip pat prasidėjo ir iki pat sovietinės Lietuvos griuvimo tęsėsi propagandos kampanija, siekusi visomis priemonėmis dergti partizanus, vaizduoti juos kaip kraugeriškus žudikus. Lygiagrečiai, bet gerokai subtiliau buvo aiškinama, kad ginkluotas pasipriešinimas buvęs beprasmis, Lietuvai žalingas, kad laurai už sąlyginai palankią Lietuvos padėtį priskirtini slaptiems patriotams, susitelkusiems LKP gretose.
Komunistų propaganda vis dėlto turėjo poveikio. Partizano kaip bandito įvaizdis žmonių protuose įstrigo giliau negu dabar norima pripažinti. Pirmųjų atgimimo metų polinkis partizanus romantizuoti greit išblėso, ir pasigirdo daug balsų, raginančių neužmiršti partizanų žiaurumų ir lyginančių juos su stribais. Nors nereikia nutylėti, ką kartais darė partizanai ir kas buvo daroma jų vardu (o tai ne visada tas pat), nevalia užmiršti esminių skirtumų: partizanai kovojo už Lietuvos laisvę, komunistai prisidėjo prie Lietuvos pavergimo; absoliuti gyventojų dauguma pritarė strateginiams partizanų siekiams, o Sniečkų ir jo draugus laikė išdavikais ir okupantų parankiniais; partizanų veiksmai buvo atsakas į Maskvos ir jos talkininkų Lietuvoje vykdytą masinį terorą. Tai, kad partizanai neteisėtai įvykdė mirties nuosprendžių, nepanaikina esminio skirtumo tarp laisvės kovotojų ir okupantų, lygiai kaip prancūzų rezistentų smurtas prieš vokiečius ar įtariamus kolaborantus per Antrąjį pasaulinį karą nepateisina Prancūzijos pasipriešinimo ir nacių Vokietijos teroro gretinimo.
Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knyga - vienas pirmųjų mėginimų po saugumo archyvų atidarymo sintetiniu žvilgsniu aprėpti partizanų kovas. Nors parašyta lengvu stiliumi, ši svarbi knyga pateikia apibendrintą, nuodugnia archyvų analize pagrįstą laisvės kovų vaizdą. Dėl temos opumo ji gali sulaukti priekaištų ir iš kairės, ir iš dešinės. Pirmieji bus nepatenkinti šia knyga apskritai, antrieji - kad per daug pasikliaujama sovietiniais dokumentais, ypač dėl partizanų ir ištremtų žmonių skaičiaus. Bet abiem atvejais pagrindinė kritikos versmė būtų išankstinė nuostata, kurios nepaveikia nei racionalūs argumentai, nei konkretūs duomenys. Tačiau knyga pravers visiems norintiems susipažinti su šiuo išskirtiniu Lietuvos istorijos tarpsniu.
Būtų netikslu šią knygą laikyti vien istorijos vadovėliu. Ji labai praverstų ir pilietinio bei dorinio ugdymo pamokose. Per partizanų kovas itin ryškiai iškyla daugelis svarbiausių etikos problemų. Paminėsiu vos kelias. Kokia yra žmogaus pareiga savo tautai ir valstybei; ar pareiga joms aukotis svarbesnė negu pareiga rūpintis savo šeima? Ar partizanas turi dorovinę teisę savo veiksmais, pavyzdžiui, slapstydamasis ūkininko sodyboje, stumti į pavojų kitus? Ar ypatingomis sąlygomis tebegalioja tokios dorovinės normos, kaip nemeluok, nežudyk, nesižudyk, o jei ne, kodėl? Ar ypatingų talentų - politinių ar literatūrinių - turėjimas didina ar mažina žmogaus atsakomybę už tautos likimą? Pilietinio auklėjimo dilemos atsiskleidžia panašiu aštrumu. Dorinio ir pilietinio ugdymo kursams visada gresia per didelis abstraktumas, atsiribojimas nuo gyvenimo, knygiškumas. Šiame vadovėlyje apstu konkrečių pavyzdžių diskusijoms.
Pati autorė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė nėra viena iš tų, kurie pradėjo rūpintis Lietuvos valstybingumu tik komunizmo saulėlydyje, kai buvo nebepavojinga prabilti apie nepriklausomybę. Dar 1955 metų rudenį ji kartu su kai kuriais Pandėlio vidurinės mokyklos moksleiviais susibūrė į grupelę, platinusią lapelius ir leidusią laikraštėlį „Laisvės balsas". Būdami studentai jie sukūrė organizaciją „Laisvė Lietuvai", 1958 metais paminėjo Vasario 16-ąją iškeldami trispalves Kaune ir Vilniuje. Bet KGB netrukus išaiškino organizaciją. Liepos pabaigoje Nijolė Gaškaitė buvo nuteista septyneriems metams laisvės atėmimo. Prasminga, kad pirmąjį vadovėlį apie partizanų kovas parašė žmogus, nesusitaikęs su netiesa ir nukentėjęs dėl laisvės troškimo.
Kęstutis GIRNIUS
| Autorius: | Nijolė Gaškaitė |
| Leidėjas: | Diemedžio leidykla |
| Išleidimo metai: | 2018 |
| Knygos puslapių skaičius: | 342 |
| Formatas: | 15x21, kieti viršeliai |
| ISBN ar kodas: | 9789986231998 |
Atsiliepimai išfiltruojami pasirinkus eilutę
