Pasaulio išmintis: žmogaus visatos patyrimo istorija

Kaip įsivaizduojame savo žmogiškąją egzistenciją, gėrio siekį, savo buvimą pasaulyje? Norėdamas atsakyti į šiuos klausimus, Rémi Brague’as siūlo peržvelgti minties istoriją. Jo knyga „Pasaulio išmintis: žmogaus visatos patyrimo istorija“ kalba apie kintamą žmogaus santykį su visata: tiria antikines jo ištakas bei biblinius šaltinius, brėžia Viduramžių pokyčius bei aprašo jo išnykimą Naujaisiais amžiais.

Tačiau Naujųjų laikų priešaušryje visata nustojo būti žmogaus mokytoja. Mes nebežinome, kur kontempliuoti savo žmogiškumą. Pasaulio išmintis mums tapo nematoma. Šiandien turime ją iš naujo permąstyti.

Rémi Brague’as, Paryžiaus Universiteto profesorius, yra daugelio veikalų autorius. Didelio atgarsio sulaukė ir lietuviškai išleista jo knyga "Ekscentriškoji Europos tapatybė". 

PRATARMĖ

ČIA NORĖČIAU apžvelgti vieną istorijos įvykį, jis tęsėsi labai ilgai ir dėl to matyti tik iš didelio nuotolio. Kalbama apie tai, kaip keičiasi žmogaus būdas patirti jo gyvenamą visatą. Tad čia bandau išplėtoti kažką panašaus į būties - pasaulyje istoriją.

Mūsų buvimo pasaulyje fenomenas nepriklauso kuriai nors vienai disciplinai. Jis iškyla visur: jo pėdsakų galima rasti filosofinėje refleksijoje, taip pat ir religijoje ar mene. Kita vertus, jis atrodo savaime suprantamas, kad tik išskirtiniais atvejais būna tematizuotas.

Taigi turėjau aprėpti tokį ilgą laiko tarpą, kad jau vien to pripažinimas kelia šypseną: iš esmės jis apima visą istorinį laikotarpį nuo rašto išradimo, tai yra penkis tūkstantmečius. Laikotarpis ilgas, tačiau erdvė yra šiek tiek siauresnė, nes domėjausi tik Viduržemio jūrą supančiais regionais, nuo senovės Egipto imperijos iki klasikinės Antikos, Viduramžių krikščioniško, žydiško ir musulmoniško pasaulio ir galų gale Naujųjų laikų Vakarais. Kitos civilizacijos atmestos ne iš paniekos, bet tiesiog todėl, kad neturiu lingvistinių galimybių tiesiogiai prie jų prieiti, kita vertus, domiuosi pirmiausia tuo, kas baigėsi iki mūsų dabarties.

Kadangi mano aprašomas fenomenas yra visur ir kartu jį sunku apčiuopti, iš principo jo apraiškų ieškojau visur. Tačiau nereikia nė sakyti, kad uždaroje srityje ir netgi mano apibrėžtu laikotarpiu - klasikinėje Antikoje ir Viduramžiuose, nuo Platono iki Koperniko - galėjau tik vis giliau mesti tinklus, bet negalėjau spręsti apie lyginamąją svarbą to, ką sužvejodavau ir kas ištrūkdavo iš tinklų. Studijuojant Naujuosius laikus, kurių tekstų yra išlikę daug daugiau ir kuriuos išmanau menkiau, šis metodas tampa dar rizikingesnis.

Tad prašau skaitytoją būti nepatikliam ir atlaidžiam šiems žodžiams.

NUORODOS sudėtos į pastabas, kad kuo mažiau trukdytų skaitymui. Tiesa, cituoju kiek įmanoma daugiau tekstų ir papildomos literatūros. Tad ši knyga pernelyg dažnai atrodo panaši į nuobodžią kartoteką, dėl to skaitytojo atsiprašau. Tačiau jis tenepamiršta, jog būtent apie jį galvojau: pats dažnai priverstas dirbti su tekstais iš antrų rankų, troškau skaitytojui suteikti galimybę prie šaltinių prieiti tiesiogiai. Žodžiu, į savo pastabas sudėjau tai, ko pats, būdamas skaitytoju, noriu, kad autorius man pateiktų.

Paprastumo dėlei naudojau santrumpas, kurių raktą skaitytojas ras knygos pabaigoje. Kai žinoma, kad autorius yra parašęs tik vieną veikalą (Herodotas, Lukrecijus, Plotinas ir kt), pastarojo pavadinimo neminiu.

Mano cituojamų veikalų leidimai pasirinkti grynai patogumo sumetimais: dėl to, kad juos pats turiu arba jie buvo man prieinamose vietose - dažniausiai Paryžiaus "bibliotekose". Todėl leidimai ne visada patys geriausi. Dažniausiai nurodau originalų veikalo leidimą net tuo atveju, jei kurie nors iš jų vėliau buvo išversti.

Vertimai dažniausiai yra mano paties. Tačiau pateikiu nuorodas į kitus vertimus, kai tokie egzistuoja, kad citatas būtų galima skaityti jų kontekste. Kai esu priverstas versti vertimą, tai nurodau.

Visi nelotyniški rašmenys buvo transliteruoti.

ŠĮ VEIKALĄ pradėjau rengti apie 1992 metus. Nuo tada turėjau ne vieną progą pristatyti visą arba dalį savo darbo. Ilgiausiai tai truko mano vedamo D.E.A. seminaro metu Paryžiaus I universitete. Šiek tiek trumpiau - jau pažengusiems Bostono universiteto studentams (1995 metų pavasario semestre), čia galėjau aplankyti savo vardo vertas bibliotekas. Dar trumpiau - tris pusdienius - Societat Catalana de Filosofia (Barselona) 1995 metų lapkritį. Atskirus aspektus išdėsčiau Rennes universitete, taip pat seminaro Lebenswelt, Natur, Polltik (Graduiertenkolleg "Phdnomenologie und Hermeneutik") Bochum ir Wuppertal Haane universitetuose, tryliktajame Taniguchi Symposium of Philosophy prie Biwa ežero, Filosofijos U.F.R Paryžiaus XII-Crėteil universitete, Strasbūro universtiteto katalikų teologijos fakulteto D.E.A. seminare, taip pat skaitydamas pranešimą Shlomo Pines Memorial Lecture Izraelio mokslų ir humanitarijos akademijoje (Jeruzalė) 1997 metų sausį, po mėnesio šį pranešimą kartojau Pensilvanijos universitete.

Dėkoju tiems ir toms, kurie mane pakvietė: Charlesui L. Grisvvoldui Jaunesniajam, Jordi Salesui i Coderchui, Frėdėricui Nefui, Klausui Heldui, Tomonubu Imamichi'ui, Moniąue'ai Dixsaut, Raymond'ui Mengusui, Shaului Shakedui, Gary'ui Hatfieldui. Man labai padėjo per mano seminarus skaityti studentų pranešimai bei mano paskaitose dalyvavusiųjų pastabos. Dėkoju jiems visiems, tačiau jų būrys toks gausus, kad galiu padėkoti tik bendrai.

Tačiau turiu čia paminėti Irėne'ą Fernandez ir mano žmoną Francoise'ą, kurios sutiko perskaityti rankraštį ir pareiškė vertingų pastabų. Be to, mano žmona ir vaikai buvo kantrūs su pernelyg ramiu ir pernelyg užsidariusiu vyru ar tėvu.