Pašaukimas: kas nutinka pasakius Dievui „Taip“

Krikščioniškas gyvenimas ėmus tikėti ar išgirdus Dievo pašaukimą tik prasideda – tuo įsitikinęs jaunas pranciškonas Casey Cole, kuris savo dvasine patirtimi dalijasi knygoje „Pašaukimas: kas nutinka pasakius Dievui „Taip“.

Jei norite sekti Kristumi, jo pašaukimas tėra tik didžiulės kelionės pradžia. Casey Cole nori paaiškinti, kas nutinka pasakius dievui "Taip". Jis turi ką papasakoti ir priėmusiems įžadus, ir savo pašaukimo ieškantiems, ir krikščionims.

Pranciškonas vienuolis Casey Cole anksčiau rašė internetinį tinklaraštį, kur dalindavosi savo mintimis įvairiais krikščioniško gyvenimo klausimais. Ieškodamas savo kelio, jis svarstė, ką reiškia gyventi nuoširdų krikščionišką gyvenimą ir kaip išgirsti Jėzaus žinią. Jo mintys sugulė į knygą „Pašaukimas: kas nutinka pasakius Dievui „Taip“.

Pranciškonas teigia, kad visus krikščionis vienija gausybė bendrų dalykų: jie visi turi išgirsti asmeninį Dievo pašaukimą, ieškoti būdų maldoje išreikšti savo mintis, megzti santykius su kitais. Visiems jiems tenka susidurti su iššūkiais, kad atsisakę savęs, jie labiau pasitikėtų Dievu ir kurtų jo karalystę. Galiausiai, visi krikščionys klysta šiame nelengvame tikėjimo ir sekimo Kristumi kelyje.

„Pašaukimas: kas nutinka pasakius Dievui „Taip“ – asmeninė Casey Cole išpažintis apie Kristaus ieškojimą ir bandymą sekti Evangelijos mokymu kasdienybėje. Čia skaitytojas ras tiek džiaugsmingų atradimų, tiek nevilties akimirkų, nes kiekvienam, pasiryžusiam gyventi su Kristumi, tenka išgyventi ir viena, ir kita.

Casey Cole savo supratimo ir mokymosi kelyje surado gyvenimą, kuriame yra vietos ir svajonėms, ir liūdesiui, ir džiaugsmui, ir naujiems iššūkiams. Jis siekia savo išgyvenimais dalintis su visais, todėl jo knyga įkvėps visus, nusprendusius sekti Kristumi – tiek planuojantiems duoti įžadus, tiek pasauliečiams.

„Gyvenimas nepasidarė lengvesnis, kai aš atsidaviau į Dievo rankas, kaip tikėjausi. Ne, tikėjimo kelionė, kad ir kaip būtų netikėta man pačiam, tapo dar sunkesnė. Tačiau žinau, kad esu ne vienas šiame kelyje. Aš užtikrintai galiu pasakyti, kad esu ne vienas, nes ši patirtis gerai pažįstama kiekvienam krikšičoniui, nusprendusiam tapti Kristaus mokiniu ir ištarusiu jam „Taip“.
Casey Cole

PRATARMĖ

Džiaugiuosi, kad bendromis Amerikos ir Lietuvos mažesniųjų brolių bei leidyklos „Magnificat leidiniai" pastangomis galime padovanoti Lietuvos žmonėms brolio pranciškono Casey'io Cole'o OFM knygą „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui „Taip".

Joje jaunas brolis gyvai dalijasi apie savo pašaukimą, kas nutinka pasakius Dievui „Taip", ir kelia aštrius klausimus, kurie yra aktualūs ne tik kiekvienam broliui pranciškonui, bet ir savo pašaukimo ieškančiam jaunimui bei kiekvienam krikščioniui. Juk pranciškoniškas pašaukimas - tai atnaujintas krikšto pažadas gyventi Evangelija sekant neturtingą ir nukryžiuotą Kristų.

Ką daryti, jeigu Bažnyčia ir bendruomenė pasirodo visiškai ne tokia, kokiai aš „pasirašiau", sakydamas Dievui „Taip"? Ar tikrai aš „pasirašiau" ne tam? Kas nutiks, jeigu pašventęs savo gyvenimą Dievui beviltiškai įsimylėsiu? Kas svarbiau: ar būti teisiam, ar likti kartu? Ką reiškia gyventi evangeliniu neturtu ir būti mažesniuoju, priklausant privilegijuotųjų klasei - būnant baltuoju vyru, turinčiu aukštąjį išsilavinimą ir amerikiečio ar europiečio pasą?

Casey'is Cole'as labai taikliai aprašo gyvenimą brolijoje ir jo įžvalgos gali padėti kiekvienam, priklausančiam vienokiai ar kitokiai bendruomenei bažnyčioje, universitete, šeimoje ar darbe. Kai kurie žmonės tiesiog varo iš proto ir mielai juos nušluotume nuo žemės paviršiaus? O taip, tai pažįstama kiekvienam, nes bendruomenė yra „baisi vieta, kurioje pasirodo mūsų egoizmas". Būdami vieni, galime įsivaizduoti mylį visą pasaulį, ir tik patekę į bendruomenę, iš kurios negalime pabėgti, suprantame, kad tikrosios pabaisos gyvena mumyse. Bendruomenė - gera vieta „išsiravėti" save.

„Įstojau į vienuoliją, nes norėjau pakeisti pasaulį, - rašo Casey'is Cole'as. -Turėjau dvi rankas ir didelę širdį, o kartu su Dievu nieko nebuvo neįmanoma. Tačiau po šešerių metų supratau, kad pasauliui nereikia išganytojo Casey'io Cole'o, nes tas, kurio pasauliui iš tiesų reikia, yra Jėzus Kristus. O aš esu brolis pranciškonas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, norintis, kad Jis būtų visame, ką aš darau." Baigdamas knygą Casey'is užduoda klausimą kiekvienam iš mūsų: „O ką tau reiškia būti Jėzaus Kristaus apaštalu?"

Br. Algirdas Malakauskis OFM Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras

ĮŽANGA

Pasakyti „Taip" - tik pradžia

Prieš šešerius metus, 2010-ųjų liepą, pasakiau Dievui „Taip". Tai vainikavo daugelį metų trukusį intensyvų maldingą pašaukimo tyrimą - suvokiau sėdįs koplyčioje, daugiau nebebijąs to, ką ketinau daryti su savo gyvenimu. Pagaliau tvirtai žinojau, kas esu, ir apsipratęs su Dievo man numatytu pašaukimu pasiruošiau pradėti gyventi vien Jam, o ne sau. Toje koplyčioje prieš daugelį metų priėmiau tai, ką, mano įsitikinimu, šis gyvenimas reiškė: ketinau tapti broliu pranciškonu, tarnauti neturtingiesiems ir gyventi pamaldžioje bendruomenėje Dievo Karalystės labui.

Ir aš tą padariau. Kitais metais pradėjau prie Mažesniųjų brolių ordino ugdymo programą ir po šešerių, pernai , viešai daviau amžinuosius įžadus visą likusį gyvenimą praleisti kaip brolis pranciškonas. Pasakiau „Taip", nes to norėjau.

Išties galėčiau suprasti, kad kai kurie žmonės tą akimirką, kai prieš daugelį metų koplyčioje atsidaviau Dievui, galėtų laikyti tikrąja mano pašaukimo kelionės pabaiga. Anuomet tikriausiai ir aš būčiau lygiai taip galvojęs. Daugiau nebevaržomas senosios savivokos ar nebeakinamas daugybės galimų ateities pasirinkimų, buvau pasirengęs tapti tuo, kuo Dievas mane pašaukė būti. Ištaręs tvirtą pirminį „Taip", savo amžinuosius įžadus tegalėjau laikyti tik tolesniu formalumu, sutvirtinančiu tai, ką jau anksčiau priėmiau. Sunkioji dalis buvo baigta - žinojau, ką noriu veikti; dabar viskas, ką turėjau daryti, - tai įgyvendinti.

Cha! Ne viskas taip paprasta.

Beveik iškart, kai prisidėjau prie brolių, ir per visus ugdymo metus supratau, kad lengva nebus. Kad ir kaip pabrėžiau savo „Taip" Dievui, kiekvieną dieną man buvo primenama, kad tai tik gyvenimo su Dievu pradžia. Žinoma, priimti tai, ką Jis paruošė, man buvo gili patirtis. Gyvenimas, kaip tikėjausi, nepalengvėjo, kai atsidaviau Dievui. Ne. Mano nuostabai, tikėjimo kelionė tapo daug sunkesnė.

Spėju, kad ne vienas tą patyriau. Ne. Iš tikrųjų galiu tvirtai teigti, kad nesu vienas, nes ši patirtis universali, pažįstama kiekvienam krikščioniui, kuris savo širdies tyloje jaučiasi pašauktas būti Kristaus mokiniu ir yra įkvėptas sakyti „Taip". Eiti pašaukimo keliu, kad ir koks sunkus ar reikalaujantis pasiaukojimo jis būtų, nereiškia, kad ši kelionė bus saugi ar sėkminga. Tiesą sakant, krikščioniui tai reiškia, kad šis kelias bus duobėtas.

Kodėl taip yra? Kodėl atsisakius savų troškimų ir pradėjus daryti tai, ko nori Dievas, Jis viską apsunkina? Šis klausimas, nors gniuždantis ir neįkvepiantis, yra gija, besidriekianti per šią knygą. Nors neketinu spėlioti apie Dievo protą ar aiškinti mums nepažinų slėpinį, manau, kad mūsų gebėjimas analizuoti šį klausimą, peržengti pradinį „Taip" ir susidoroti su iš to kylančiais padariniais, yra pati svarbiausia užduotis. Jei norime gebėti ir toliau ryžtingai sakyti „Taip".

Knygoje rasite įvairių pastarųjų šešerių metų tinklaraščio įrašų - akimirkų, atskleidžiančių mano pašaukimo tyrimą. Jie leis pamatyti džiaugsmus ir vargus, kuriuos galime patirti, kai ryžtamės gyventi su Kristumi. Žvelgdamas į praeitį tikinčiojo žvilgsniu ir remdamasis Ordino vyresniųjų išmintimi, tikiuosi papasakoti savo istoriją, kuri nušvies visa, kas nutinka po to, kai išdrįstame pasakyti Dievui „Taip". Taip pat pateikti įžvalgų, kaip netgi šio gyvenimo sunkumai ir nusivylimai tampa džiaugsmu, kai Dievas yra mūsų vedlys ir atsiduodame savo misijai.

Ši istorija, nors ir papasakota iš mano perspektyvos, iš tikrųjų nėra apie mane. Tai mūsų istorija, pašaukimo tyrimo ir mokinystės istorija, bendra mums visiems kaip krikščionims. Tai, ką aš, kaip brolis pranciškonas, patyriau ir su kuo kovojau dėl pašaukimo, maldos, santykių, nuolankumo, misijos ir nesėkmių, nėra savaime ypatinga ar verta susidomėjimo. Mano tikslas nėra papasakoti, ką reiškia būti XXI a. pranciškonu, ar kad kiti imtų eiti šiuo keliu. Ne. Tai, ką patyriau ir su kuo kovojau, verta papasakoti, nes tinka mums visiems, kiekvienam asmeniškai, kaip krikščionims.

Taigi kam tuomet skirta ši knyga?

Neabejoju, kad mano tinklaraštis daugiau nei šešerius metus buvo šaltinis tiems, kurie mąsto apie pašvęstąjį gyvenimą. Dėl to ši knyga bus naudinga ieškantiems liudijimo tiesiai iš jauno pašvęstojo lūpų. Pradėti gyventi pašvęstąjį gyvenimą šiandien ir prieš penkiasdešimt metų nėra tas pats. O žinojimas, kad pradedi šią kelionę ne vienas, be galo ramina. Tikiuosi, kad šie apmąstymai suteiks įžvalgų ir įkvėpimo toliau einant pašaukimo keliu.

Taip pat tikiu, kad ši knyga parašyta tiems, kurie suglumę įtariai žiūri į mano gyvenimą. Tiems, kurie nėra katalikai arba nesusipažinę su šiuolaikiniu vienuolijų gyvenimu (kodėl jaunas ir gabus žmogus norėtų pasižadėti tokiam keistam gyvenimui?). Net ir tie mano pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys, jau daugelį metų einantys šiuo keliu, kurį aš tik pradėjau, ir žinantys gerokai daugiau nei aš, galbūt stebisi, kodėl jaunesnioji karta, atrodo, tikisi kitokių dalykų. Kodėl dėvime abitus? Kodėl dalijimasis tikėjimu ir artumas yra tokie svarbūs mūsų bendruomeniniam gyvenimui? Šiuo atveju knyga skirta visiems, žiūrintiems iš šalies į vidų. Ji yra kukli man tiek daug reiškiančio gyvenimo apologija.

Bet yra dar svarbesnė skaitytojų auditorija nei dvi pirmosios. Ši knyga parašyta kiekvienam krikščioniui, trokštančiam būti ištikimesnių Jėzaus Kristaus mokiniu. Nors realus pranciškono gyvenimas man yra svarbus ir noriu juo pasidalyti su visu pasauliu, svarbiausia yra tai, kas esu ir ką patyriau būdamas Jo mokiniu. Tai, kuo dalijuosi šioje knygoje, turėtų įkvėpti ir nurodyti kryptį ieškančiam gyvenimo Kristuje, ir draugiškai palydėti toje kelionėje. Tai, apie ką galvoji, su kuo kovoji, ką veiki kasdienybėje, patiria ne vienas.

Visi krikščionys turi ištirti savo dieviškąjį pašaukimą.

Visi krikščionys kartais nežino, kaip melstis.

Visi krikščionys stengiasi, kad jų santykiai su kitais būtų glaudūs.

Visi krikščionys susiduria su iššūkiu atsisakyti savęs, kad labiau pasikliautų Dievu.

Visi krikščionys turi misiją kurti Karalystę.

Ir visi krikščionys, patinka jums tai ar ne, suklumpa kelyje.

Toliau augindamas meilę Viešpačiui ir ištikimybę Jo misijai (kelyje, kurį daugeliu požiūriu tik pradėjau), kiekviename posūkyje buvau apdovanotas išmintimi ir galingomis įkvėpimo akimirkomis iš tų, kurie ėjo prieš mane, taip pat gyvenimu vyrų ir moterų, padariusių mane tuo, kas esu ir kuo tampu. Tai, kas nutinka pasakius „Taip", galbūt nėra labai paprasta, bet viliuosi, kad ši knyga padės rasti tose kelionėje dar daugiau pasitenkinimo.