Romane "Parmos vienuolynas" skaitytojas susiduria su laimės ieškotoju Fabricijum del Dongu, kurį įvykiai įtraukia į savo sūkurį. Jau pačioje kūrinio pradžioje jis suvokia karčią tiesą, jog politinė veikla ir asmeninė laimė yra nesuderinamos. Jį mažai domina turtas, titulai apie kuriuos svajoja Parmos kunigaikščio valdiniai. Nuoširdi Fabricijaus ir Klelijos meilė disonuoja su slogia Parmos kunigaikštytės aplinka. Laimė romano herojui nepasiekiama.
Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė
Pratarmė
Ši apysaka parašyta 1830 metų žiemą trys šimtai mylių nuo Paryžiaus; tad joje negali būti jokių užuominų apie 1839 metų įvykius.
Gerokai prieš 1830 metus, tais laikais, kai mūsų armijos žygiavo per Europą, man atiteko paskyrimas apsigyventi vieno kanauninko namuose; buvo tai Paduvoje, žaviame Italijos mieste; kadangi mes Paduvoje užtrukome, mudu su kanauninku susidraugavome.
1830 metų pabaigoje vėl patekęs į Paduvą, nuskubėjau į gerojo ka-nauninko namus; žinojau, kad jo nebėra tarp gyvųjų, bet norėjau dar kartą pamatyti saloną, kuriame mudu praleidome tiek malonių vakarų, vėliau taip dažnai su apgailėjimu mano minėtų. Kanauninko namuose gyveno dabar jo sūnėnas su žmona, jie pasitiko mane kaip seną bičiulį. Atėjo dar keletas svečių, ir mes užsibuvome iki vėlumos; kanauninko sūnėnas nusiuntė tarną parnešti iš Pedročio kavinės puikaus kremo su punšu. Mes užsivakarojome ypačiai dėl to, kad kažkas iš svečių užsiminė apie kunigaikštienės Sanseverinos istoriją, ir kanauninko sūnėnas maloniai sutiko mano garbei visą ją papasakoti.
- Ten, kur vykstu, — tariau aš savo bičiuliams, — vargiai turėsiu progos taip maloniai kaip čia pavakaroti ir, kad neprailgtų ilgos vakaro valandos, iš jūsų papasakotos istorijos aš parašysiu apysaką.
-Jei taip, - tarė kanauninko sūnėnas, — tai aš paskolinsiu jums savo dėdės metraštį; skirsnyje apie Parmą jis mini kai kurias to dvaro intrigas iš tų laikų, kada kunigaikštienė Sanseverina ten lėmė ir darganą, ir giedrą. Bet būkite atsargus: ši istorija toli gražu ne iš dorovingųjų, ir dabar,kai pas jus Prancūzijoje madingas krikščioniškas skaistumas, jus gali apšaukti žmogžudžiu.
Spausdinu šią apysaką pagal 1830 metų rankraštį, nieko nepakeitęs, nors tai gali turėti du nemalonius padarinius.
Pirmąjį — skaitytojui: kadangi šios apysakos veikėjai yra italai, jie gali mažiau jį sudominti, ano krašto žmonių širdys gerokai skiriasi nuo prancūzų: italai — atviri, geri žmonės ir, kai niekas jų negąsdina, ką galvoja, tą ir sako; garbėtroška pagauna juos tik priepuoliais; tada ji virsta aistra ir vadinasi puntiglio. Ir dar kas: iš neturto pas juos nesišaipoma.
Antrąjį — autoriui.
Prisipažinsiu, kad išdrįsau nesušvelninti šiurkštaus apysakos veikėjų būdo; bet užtat garsiai pareiškiu, kad griežčiausiai smerkiu daugelį jų veiksmų. Kuriam galui apdovanoti juos aukštu dorovingumu ir žaviomis prancūzų būdo savybėmis, kada šie pastarieji labiau už viską šioje žemėje brangina pinigą ir nedaro nuodėmių nei iš neapykantos, nei iš meilės? Mano apysakos italai yra bemaž jų priešingybė. Man, beje, rodosi, kad kiekvieną kartą, kai nukeliaujame du šimtus mylių iš pietų į šiaurę, pasikeičia ir gamtovaizdis, ir romanas. Simpatingoji kanauninko seserėčia, kuri pažinojo ir net labai mylėjo kunigaikštienę Sanseveriną, prašo mane nieko nekeisti jos nuotykių istorijoje, nors jie ir smerktini.
