"Parinktieji" - pirmoji distopinių meilės romanų trilogijos dalis. Pagal trilogiją kompanijos „Disney“ ir „Offspring Entertainment“ ruošiasi statyti filmą.
Kitos dalys - "Kryžkelės" ir "Sutiktieji".
Būdami septyniolikos jaunuoliai dalyvauja poravimo puotoje - savo Parinkimo pokylyje - ir sužino, kas taps antrąja puse sulaukus pilnametystės - dvidešimt vienerių.
Kasija nekantraudama laukia svarbiausios savo gyvenime dienos - šiandien ji sužinos, kas tampa jos pora. Gauta žinia pribloškia ne tik merginą, bet ir aplinkinius: sistema parenka Ksanderį, geriausią draugą. Kasija nenustygsta iš džiaugsmo - būsimąjį partnerį ji pažįsta nuo vaikystės. Vis dėlto netikėtą laimę aptemdo smulkmena - techninė klaida: per poravimo šventę Kasija gauna mikrokortelę ir, ekranėlyje išvydusi kito vaikino, Kajaus, veidą, baisiai nustemba. Kajus priklauso prie bendruomenės atstumtųjų ir neturi teisės kurti šeimos. Kasijai neduoda ramybės klausimas: ar iš tiesų jai gali parinkti tą, kurį privalo mylėti visą gyvenimą? Pamažu į savo pasaulį ji įsileidžia ir įsimyli „sistemos klaidą“...
Iš anglų kalbos vertė Jurga Brastavičiūtė
IŠTRAUKA
PIRMAS SKYRIUS
Dabar, kai atradau būdą skristi, kuria kryptimi turėčiau išskrieti į naktį? Mano sparnai ne iš plunksnų ir ne balti; jie žali, iš žalio šilko, virpančio vėjyje ir išsilenkiančio man judant - iš pradžių ratu, tuomet tiesiai, galiausiai mano pačios išgalvota figūra. Už manęs tūnančios juodumos nebijau, kaip nebijau ir priešais laukiančių žvaigždžių.
Nusišypsau pati sau, juokdamasi iš savo kvailų fantazijų. Žmonės negali skraidyti, nors prieš atsirandant Bendruomenei sklandė mitai apie galinčiuosius. Kartą mačiau juos vaizduojantį paveikslą. Balti sparnai, mėlynas dangus, auksiniai apskritimai virš galvų, akys iš nuostabos pakeltos į viršų, lyg žmonės negalėtų patikėti tuo, ką darant juos nutapė dailininkas, negalėtų patikėti pėdomis neliečia žemės.
Šie pasakojimai buvo netiesa. Žinau tai. Tačiau šiąnakt lengva pamiršti. Oro traukinys taip švelniai sklendžia per žvaigždėtą naktį, o mano širdis plaka taip smarkiai, kad, regis, bet kurią akimirką pakilsiu.
- Ko šypsaisi? - klausia Ksanderis, kol tvarkingai lyginu savo žalios šilkinės suknelės klostes.
- Dėl visko, - atsakau.
Ir tai tiesa. Taip ilgai šito laukiau - savo Parinkimo pokylio. Pirmą kartą pamatysiu veidą berniuko, tapsiančio mano Pora. Pirmą kartą išgirsiu jo vardą.
Negaliu sulaukti. Traukinys juda greitai, bet vis viena ne taip greitai. Tyliai skuba į naktį, jo skleidžiamo garso fone švelniai lašnoja mūsų tėvų balsai ir pašėlę mano širdies dūžiai.
Galbūt Ksanderis irgi girdi, kaip daužosi mano širdis, nes jis paklausia:
- Jaudiniesi?
- Ne, - atsakau.
Ksanderis - geriausias mano draugas. Jis pernelyg gerai mane pažįsta.
- Melagė, - paerzina jis. - Tu
jaudiniesi.
- O tu - ne?
- Ne. Aš pasiruošęs, - ištaria nė kiek nedvejodamas.
Ir aš juo tikiu. Ksanderis toks žmogus, kuris žino, ko nori.
- Nieko tokio, jei jaudiniesi, Kasija, - sako jis dabar švelniai. - Beveik devyniasdešimt trys procentai einančiųjų į savo Parinkimo pokylį patiria šiokį tokį jaudulį.
- Ar atmintinai išmokai
visus oficialius duomenis apie Parinkimus?
- Beveik, - išsišiepia Ksanderis.
Jis ištiesia rankas lyg klausdamas: "Ko gi tikėjaisi?" Judesys mane prajuokina, be to, aš irgi viską išmokau atmintinai. Tai lengva, nes skaičiau daugel kartų, sprendimas juk toks svarbus.
- Taigi priklausai mažumai, - atsiliepiu. - Septyniems procentams, kurie visai nerodo susijaudinimo.
- Žinoma, - sutinka.
- Kaip supratai, kad
aš jaudinuosi?
- Vis atidarai ir uždarai tą daiktą, - atsako Ksanderis ir baksteli į auksinį daiktą, kurį laikau. - Nežinojau, kad turi artefaktą.
Tarp mūsų klajoja mažai praeities lobių. Nors kiekvienam Bendruomenės nariui leidžiama turėti vieną artefaktą, jų sunku rasti. Nebent turite protėvių, kurie metams bėgant perdavinėjo juos iš rankų į rankas.
- Prieš kelias valandas dar neturėjau, - sakau jam. - Senelis padovanojo man per gimtadienį. Jis priklausė jo mamai.
- Kaip jis vadinasi? - paklausia Ksanderis.
- Pudrinė, - atsakau aš.
Pavadinimas man labai patinka. Pudrinė maža. Aš maža. Man taip pat patinka, kaip jis skamba:
pud-ri-nė. Tardama šitą žodį tarsi jaučiu garsą, pasigirstantį ją uždarant.
- Ką reiškia inicialai ir skaičiai?
- Nesu tikra, - sakydama braukiu pirštu per auksiniame paviršiuje išraižytas raides
ACM ir skaičius
1940. - Pažvelk, - pasakau atvoždama pudrinę ir rodydama jam vidų: nedidelį veidrodėlį, pagamintą iš tikro stiklo, ir mažą įdubimą, kuriame, pasak senelio, pirmoji savininkė laikė veido pudrą. Aš jame laikau tris tabletes, skirtas blogiausiam atvejui. Tokias nešiojasi visi - vieną žalią, vieną mėlyną, vieną raudoną.
- Patogu.
Ksanderis ištiesia prieš save rankas, ir aš pastebiu, kad jis taip pat turi artefaktą - žvilgančius platininius rankogalių segtukus.
- Tėvas paskolino, bet į juos nieko neįsidėsi. Jie visiškai nenaudingi, - pasako jis.
- Užtat gražiai atrodo.
