Papasakok tai dangui

Ingrida Rudzinskiene

labai patiko

Viktorija Lukoševičienė

Ką reiškia jausti kaltę dėl tėvų poelgių? Kokiu greičiu gali bėgti nerimas? Kada mes tampame suaugę ir kaip skirtingai mus užgrūdina tos pačios negandos?
Pasakojimas apie vaikystę be vaikystės, apie artimiausių žmonių išdavystes, apie tai, kad kartais tenka augti nepasitikint niekuo kitu, tik savimi. Istorija apie tai, kad seneliai gali būti žiauresni nei priešai, apie tai, kad kartais žmonės, kurie turėtų tave saugoti, mieliau renkasi žaloti. Suprasite, kaip sunku būna atleisti, bet padaryti tai kartu su mylimu žmogumi tampa daug lengviau. Istorija užsimena, kad niekur nepabėgsi nei nuo savęs, nei nuo praeities, kad ir kaip giliai jas paslėptas laikytum. Vis tik, pamatysite, kartais geriausias būdas paleisti praeitį yra prisijaukinti ją. Istorija apie viltį, lūkesčius, tikslus, saviplaką, nerimą, liūdesį ir žmogaus stiprybę - tai gyvenimo kelionė, virsmas iš bjauraus ančiuko į gulbę.

REKOMENDUOJU mėgstantiems istorijas su dviem laiko juostomis - dabar ir anksčiau, mėgstantiems matyti, kaip tam tikri įvykiai pakeičia likimo vingius ir kaip kai kurie sprendimai praeityje suformuoja dabartį. Siūlau tiems, kuriems trūksta mkotyvacijos mokytis, ypač, jei nesimato prošvaisčių išnaudoti žinias - suprasite, kaip svarbu tikėti savimi ir žinios gali būti panaudotos lygiai taip pat netikėtai, kaip ir susidariusios situacijos jas įgyti. Siūlau galvojantiems, kad geras gyvenimas nukrenta tik iš dangaus ar tai išskirtinai prigimtinė teisė. Manau, kad suprasite, jog gerai gyvenate jau dabar.

NEREKOMENDUOJU jei turite alergiją gana tipiškiems kūriniams, kuriuose vyrauja labai sunki praeitis, paslaptys dabartyje ir laimingai susiklosčiusi ateitis. Realistams, kurie pasveria kiekvieną detalę. Taip pat jautriems našlaičių ar šiaip vaikų godoms - galite įgyti dar didesnę antipatiją suaugusiems ir jų neišpildytiems poreikiams. Nerekomenduoju ir tiems, kurie netiki, kad meilė ir auka dažniausiai laikosi išvien, ar tiems, kurie rudenį norėtų kažko sodriau nei pasakojimo apie išgyvenimus su kartais sunkiai įtikimomis detalėmis.

Goda Marčinskaitė

Jei knyga sukelia bent kokią emociją - jau laikau ją nebloga, tačiau kai knyga sugeria tave į savo vidų - laikau, kad knyga tikrai gera. Jeigu apie šios autorės knygą "Vasara prie ežero" rašiau, kad ji sentimentali ir nostalgiška, tai ši knyga yra visiškai kitokia. Taip, nostalgiją tam tikrą pajaučiau, bet pagrindiniai jausmai sukilę mano viduje buvo kartėlis, liūdesys ir pyktis. Nors tai ir buvo toks romanas, kokius mes puikiai visi pažįstame, tačiau man visada būna kiek sunkiau skaityti tokias knygas, kuriose kalbama apie smurtą šeimoje, emocines problemas, prievartą prieš vaikus. O šis romanas aprėpė labai daug tokių temų, tad jis nebuvo visiškai banalus, saldus ir gėlėtas. Praeitis neleidžia apsimesti, kad jos nebuvo, ji niekada nepalieka, kad ir kaip stengtumėmės izoliuoti save nuo jos, todėl pagrindinės veikėjos Lidijos siela buvo apipinta kalte ir paslaptimis. .
Nenoriu labai išsiplėsti ar papasakoti daugiau, nei reikia, tačiau noriu pasidžiaugti atradusi šią autorę. Jos knygos lietuviškai yra tik dvi, tačiau labai tikiuosi, kad ateityje jų bus daugiau. Dar džiugiau yra tai, kad šios knygos nors ir turi panašumų, tačiau jie labai minimalūs ir romanai labai skirtingi, pasakojantys visai skirtingas istorijas ir paliečiantys netapačias problemas. Tad tikrai rekomenduoju pabandyti šį romaną, nes tikrai yra daug banalesnių kūrinių!