Lietuvių autorės Vilhelminos Bruni detektyve "Palėpėje kažkas vaikšto" kolekcininko našlė Emilija ir jos globotinė jauna patraukli mergina Nora išgirsta, kad jųdviejų namo Žvėryne palėpėje naktimis kažkas vaikšto. Nedidelė Žvėryno bendruomenė susirūpina moterų gerove, imasi tyrimo, kuriam netiesiogiai vadovauja Noros pažįstamas policininkas Česlovas. Įvykiai sparčiai keičiasi, ponia Emilija visais pasitiki, galiausiai pavyksta nutverti besilaužiantį į palėpę jaunuolį, deja, jis žūsta ir viskas dar labiau susipainioja...
IŠTRAUKA
Ko tik čia nebuvo! Pašto ženklų ir monetų dėklai ir albumai išdėlioti ant stalų ir kėdžių. Antikvariniai daiktai, statulėlės, ordinai! Įvairiau si dalykai. Ir beveik vieni vyrai, tik kelios moterys.
Nora gana greitai atpažino ieškomą poną Rudolfą, kuriam turėjo atiduoti vazas. Koks mažiukas! Ir tikrai labai panašus į liūtą, gerai ponia Emilija papasakojo. Ant tokio mažo kūno tokia didelė galva. Visa kupeta netvarkingai pakirptų žilų, aplink plikę styrančių kaž-kada, matyt, buvusių garbanotų plaukų. Neįtikėtinai nuožulni plati kakta, sunkus smakras. Iš po tankių antakių lyg apsnūdusios tingiai žiūri nedidelės akutės.
Jis plačiai nusišypsojo Norai.
- Kaip gyvena mano draugė Emilija? Kaip jos sveikata?
- Ačiū. Ji sveika. Gal man išvynioti vazas? Norit pasižiūrėti?
- Tyliau, - nusišypsojo Rudolfas ir apsidairęs atstatė delnus. -Ne, ne. Jeigu Emilija pasakė, kad viskas gerai, vadinasi, viskas gerai.
O štai pinigai, - tyliai pridūrė duodamas Norai saldainių dėžutę. - Ir mano geriausi linkėjimai Emilijai.
- Ačiū, pone Rudolfai. Ir sudie.
- Sudie. Prašau pasakyti Emilijai, kad neužmirštų manęs, kai su-galvos dar ką nors... realizuoti. Ar nesirengia?
- Nežinau. Nieko nesakė. Sudie.
Norai vėl teko grįžti pro minią savais reikalais susirūpinusių žmonių. Aplinkui vyko mainai, buvo sudaromi sandėriai, šurmulys. Virš savo turtų palinkusios, kartais beveik susiglaudusios galvos, kažkokie paslaptingi pokalbiai, įdėmūs žvilgsniai. Jūra nepažįstamų veidų. Ir netikėtai toje jūroje Nora atpažino Juliją Jonaitienę. Ji stovė-jo palinkusi virš įvairiausiais daiktais nukrauto stalo ir tyliai kalbėjo su taip pat pasilenkusiu žmogumi. Pamačiusi Norą ji pirmiausiai la bai nustebo, paskui veidą nušvietė didelis smalsumas, tada įspėjamu mostu nutildė savo pašnekovą ir nusišypsojo Norai.
- Sveika, gražuole! Kokie vėjai tave čia atpūtė?
- Labas rytas. Turėjau su vienu žmogumi susitikti.
Ji kažkodėl visai neturėjo jokio noro pasakoti, ką čia veikia.
- Kokiu žmogumi? - Jonaitienė ištiesė kaklą, apsidairė.
- Ten... - Nora mostelėjo ranka kažkur sau už peties. Kas tai Jonaitienei rūpi?
- Emilija atsiuntė? Gal ką parduoda? - nerimo Julija. - O gal tu kokių įdomių daiktų turi? Gal aš pirkčiau? Chi chi chi.
- Ką jūs! - nusišypsojo Nora ir pamanė - tai prisikabino! - Iš kur man turėti tokių daiktų?
- Nesakyk. Pas tokią turtingą ponią gyveni. Ten ohoho kokių lobių galima rasti! Chi chi chi...
Gal ji mane laiko vagile?
- Viso gero, ponia Julija, - stengdamasi neparodyti pasipiktinusi atsisveikino Nora.
- Sudie, gražuole. Linkėjimai Emilijai.
