Palaimink save

Prasminga, kas išlieka

Gyvenime taip jau būna – sutinki žmogų, rodos, trumpam, o paskui tai virsta draugyste, kuri kartais tampa ne mažiau svarbi ir miela nei giminystė. Taip plėtėsi ir mano, kaip rašytojo, leidėjo pažintis su Vytautu Kupriu. Mūsų dalykinis bendravimas prasidėjo 2019 metais mums leidžiant pirmą jo knygą „Skerdumė – mažas upeliukas“. Draugystė nenutrūko, o įsiprasmino dar net trimis knygomis: „Skerdumės gražios pievos“, „Šimtas metų – šimtas gyvenimų“, „Težaliuoja Kuprių ir Žemaičių Atminimo medis“, kurios buvo išleistos 2023 metais.

Mūsų bendravimas toli gražu neapsiribojo vien knygų leidybos aptarimais. Mes ilgai ir mielai kalbėdavomės apie jo sudėtingą ir vingiuotą gyvenimo kelią – dvi išgyventas Sibiro tremtis, mokslo siekį, sugrįžimą į Lietuvą, kalbėdavomės ir apie meilę, be kurios žmogus vargu ar išgyventų bemaž šimtą metų, apie praėjusio laikmečio ir šiandienos pokyčius, apie jo keliones po įvairius pasaulio kraštus, apie susitikimus Vytautų klube, Tremtinių bendrijoje, kur jis aktyviai dalyvauja iki šiol.

Tie mūsų pokalbiai prie kavos nenutrūkdavo, net jei jokių leidybinių reikalų ir nebūdavo. Vieno tokio pokalbio metu ir gimė idėja išleisti dvigubą knygą – kartu su mano novelėmis pa­ro­dyti ir Vytauto Kuprio leidybinį bagažą, kad skaitytojai pajustų mūsų kūrybinio bendravimo prasmungumą, ilgaamžio žmogaus galimybes, jo energiją.

Juk apie tai aš ir rašau, vedu seminarus, kuriuose ši knygą ir bus iliustracija bei energetinis paskatinimas kiekvienam ieškančiam palaiminimo gyvenime – gyvenimo palaiminimo.

Palaimink save.

Lemtingas pasirinkimas

Pavargusi nuo nepakeliamų vargų, ji nusprendė išeiti iš gyvenimo.
Būdama be galo pedantiška, norėjo, kad tą lemtingą dieną grotų pati nuostabiausia jos pasirinkta muzika.
Ji ilgai rinkosi tai Bachą, tai Verdį, tai Mocartą...
Pagaliau, ilgai svarsčiusi, ilgai rinkusi, ji pasirinko muziką.
Pasirinko Muziką...
...Įstojo į Konservatoriją.

Neskinkit vyšnių nuo viršūnių

Skinkite vyšnias nuo viršūnių tik kol esate jauni, kol jūsų vaikai nepasiekia net pirmos vyšnių šakos.

Neskinkit vyšnių nuo viršūnių, kai ateina toks gyvenimo laikas, kai būtina labiau saugoti save, kai pakanka to, kas pasiekiama stovint ant tvirtos žemės.

Neskinkit vyšnių nuo viršūnių, nuo ploniausių, pavojingai lūžtančių šakų, kai viskas jau užgyventa, kai pats gyvenimo laikas tampa brangenybe, kurią, deja, ne visi išmoksta saugoti ir branginti.

Neskinkit vyšnių nuo vėjyje siūbuojančių viršūnių, palikite jas dangaus paukščiams, dangaus grožiui – laiminkite kiekvieną tą sutaupytą skynimui valandą, kiekvieną gyvenimo dieną.

Ir Tu palaimink save, kad tai supratai, kad tuo laimini ir visą savo gyvenimą.

Viso gyvenimo į knygas nesudėsi,

bet gyvenimas, neįprasmintas

knygų puslapiuose,

tampa tarsi ištremtas

į ateities nežinią.

Santuokos žiedelio stebuklai

1976 m. birželio 18 d. sumainėme žiedelius su Danute Žurauskaite, pediatre – vaikų gydytoja, su kuria gyvenu iki šiol.

Noriu papasakoti apie tris stebuklingus likiminius ženklus su tuo mano santuokos žiedeliu. Net tris kartus esu jį pametęs, bet aš pats ar kas kitas vis surasdavo.

Pirmas likiminis ženklas. Kartą grįžau iš sodo, maudausi vonioje, žiūriu į pirštus – žiedelio nebėra. Sode visuomet dirbu su pirštinėmis, galvoju, gal pirštinėje liko. Atvažiuoju į sodą, čiupinėju pirštinę – ogi ten mano žiedelis. Koks buvo didelis nusiraminimas! Žmonai apie tai tik vėliau papasakojau.

Antras likiminis ženklas. Rudenį, sningant, sode retinau medžių šakas ir surinkęs nešiau į krūvą. Grįžęs namo, vėl pasigedau savo žiedelio. Galvoju, turbūt vėl pasiliko pirštinėje. Bet, pasirodo, pirštinės vienas pirštas buvo kiauras. Ir reikia gi taip, kad kaip tik jame buvo mano žiedelis. Aiškus dalykas, nešdamas šakas į krūvą, su šakomis išmečiau ir savo žiedelį. Neieškosi žiedelio žiemos metu po sniegu.

Atėjo pavasaris, nutirpo sniegas, po žabais susidarė ledas. Verčiu žabus į kitą vietą ir galvoju, ar nepamatysiu savo žiedelio. Žiūriu, jis guli po žabais šiek tiek įšalęs į ledą. Koks buvo džiaugsmas! Ketinau tą žiedelį nunešti pas juvelyrą, kad sumažintų ir daugiau nekristų nuo piršto. Gaila, nenunešiau.

Trečias kartas. Su brolio Gedimino sūnumi Vytautu, turinčiu Dotnuvoje sodybą, nuvažiavau rudenį padėti kasti bulves. Derlius buvo gausus. Vakare Vytautas paruošė skanią vakarienę. Žvilgtelėjęs į rankas matau, kad vėl ant piršto nėra mano jau du kartus pamesto ir stebuklingai atrasto žiedelio. Aš – už pirštinės, su kuria kasiau bulves, bet ten jo nėra. Aišku, kaltinau save, juk jau kelis kartus buvau mokytas: reikėjo nusimauti žiedą prieš darbus. Sugadinau nuotaiką buvusiems svečiams.

Ir štai pavasarį skambina iš Dotnuvos Henrikas, prižiūrintis Vytauto sodybą, ir sako, kad rado mano žiedelį. Pasakojo: kur buvo anksčiau sodintos bulvės, kauptuku ruošė lauką naujam derliui sėti, dainuodamas lenkišką dainą „Auksinis žiedeli, auksinis žiedelis – laimei“. Ir netikėtai kauptukas į paviršių iškėlė mano žiedelį!

Ši žinia man buvo ypatingai maloni. Šio stebuklingo įvykio neužmiršiu visą gyvenimą. Kaipgi kitaip? Atrasti žiedą ne kažkur kieme, sodelyje, o vidury plataus lauko – tikras stebuklas!

Tada pagaliau nunešiau juvelyrui sumažinti žiedelio diametrą, dabar numauti nuo piršto jį galiu tik su dideliu vargu.

Tikiu, kad tas tris kartus pamestas ir vis stebuklingai surastas žiedelis yra kaip likimo palaiminimas. Galbūt todėl jau greitai bus 50 metų, kaip su žmona kartu gyvename, kartu daug keliaujame, esame laimingi ir kartu džiaugiamės gyvenimu.