Palaiminimų knyga

Kiekvienoje širdyje šviečia jaukus žiburėlis. Mes ne visada pastebime, bet jis ten spingso. Tai jis apšviečia protus, kad pamatytume grožį, žadina troškimą siekti daugiau ir skatina širdį mylėti gyvenimą. Be jo dienos būtų tuščios ir nuobodžios, ir jokie horizontai nežadintų mūsų ilgesio. Kažin kas tyliai kursto gyvenimo geismą [...]. Ši drovi vidinė šviesa leidžia pažinti ir priimti patį mūsų buvimą čia kaip palaimą. Ateiname į pasaulį kaip svečiai ir iš karto paveldime atminties, dvasios ir svajonių vaisius, sunokintus seniai, dar prieš mums pasirodant, dabar jie mus supa, maitina, stiprina. Dovanotas pasaulis yra pirmasis mūsų palaiminimas.

Johnas O’Donohue (Džonas O‘Donahju; 1956–2008), airių filosofas, teologas, mokytojas ir poetas, skaitytojų pamėgtų knygų „Anam ċara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“ ir „Amžinybės atbalsiai: tikrųjų namų ilgesys“ autorius, garsėjo talentu įkvepiančiai taikyti išminties žodžius šiuolaikiniam gyvenimui.

„Palaiminimų knyga“ – paskutinis J. O‘Donohue kūrinys, išleistas likus keliems mėnesiams iki jo mirties. Tai paprasta, bet išmintinga knyga, skirta visiems, kam tenka priimti svarbius gyvenimo sprendimus, keisti įprastą kasdienybės tvarką, visiems, kuriuos ištinka netikėti pokyčiai.

Rašytojas kalba apie lemtingus žmogaus gyvenimo slenksčius – meilė, santuoka, vaikų gimimas, naujas darbas ar nauji namai, taip pat nelaimės ir netektys. Jis atkreipia dėmesį į amžinąsias tiesas, parodo jų galią duoti atsakymą į šiuolaikinius klausimus ir palengvinti mūsų dalią didžiųjų pokyčių laiku. Žmogui, žengiančiam iš gerai pažįstamo pasaulio į naują, neištirtą teritoriją, siūlo pagalbą – palaiminimą, kuris padeda išsaugoti dvasios ramybę arba ją susikurti.

Palaiminimas, pasak O‘Donohue, – tai gyvenimo būdas, savotiškas didinamasis stiklas, pro kurį žiūrint pasaulis pasikeičia.

Poetine, vaizdinga kalba autorius kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, siūlydamas laiminti ir būti palaimintiems. Jis kviečia atsigręžti į tikrąsias vertybes ir pasitelkus maldą vėl apgyvendinti savo širdyse ramybę, meilę ir palaimą.

Dėkoju, kad ir vėl
Sutinku naują aušrą,
Dėkoju už dovaną akių
Regėti pasaulį,
Už išmintį
Savo gyvenime
jaustis jaukiai.

Už galimybių bangą,
Nešančią prie aušros kranto,
Už vakarykštį derlių,
Kuris mane pasotins,
Ir už visa kita,
Ką atneš nauja diena.

Iš anglų kalbos vertė Dalia Judita Vabalienė