Pagalbos traukinukas

Knygos „Sapnų traukinukas“ tęsinys. Eiliuota istorija vaikams.

Baigiamasis žodis

Rašydama „Traukinuko kelią“ į viską: gamtovaizdį, įvykius ir veikėjus žvelgiau savo basakojės vaikystės akimis.

Gimiau ir užaugau Bajorų kaime, Anykščių rajone, netoli Svėdasų miestelio.

Tai buvo laikotarpis, kai ne visada galėjome sočiai pavalgyti ir šiltai apsirengti, bet mes, vaikai, skaudžiai to nejautėme. Dėl to lyg ir nepergyvename.

Keturios mažos mergaitės: aš, sesė Vida ir dvi pusseserės Genutė ir Kristina diena iš dienos bėgiodavome po laukus ir pievas, susigalvodavome įdomių žaidimų. Ypač patikdavo karstytis po medžius miškelyje, žaisti „namus“.

Vaikystės akimis matydavome viską: kaip pavasarį iš vos atšilusios žemės kalasi gležni žolės daigeliai, kaip pražysta pirmasis lauko gėlės žiedelis, laukdavome praskrendančių vieversių, varnėnų, gandrų... Mes žinodavome, kur paukšteliai suka lizdus, kur išdygsta pirmasis baravykas, kada skruzdėlynas pradeda atgyti, kaip buožgalviai virsta mažytėmis varlytėmis.

Vaikystėje viskas atrodė „taip žalia, žalia“.

Ne bėda, kad teškenant po balas iki kraujo sutrūkinėdavo blauzdelių oda, kad dažnai perštėdavo paraudusios panosytės. Žinojome, kuo prikimšti nuo alkio urzgiančius pilvelius, nes užsižaidusios neparbėgdavome laiku pavalgyti. Kimšdavome viską: rūgštynes, rūgštynių žiedstiebius, kiškio kopūstus, kiškio bulves, jaunų pušelių ūglius, liepų pumpurus, povandenines ajerų dalis.

Būdavo sotu, skanu ir sveika.

Autorė