Nusišypsok mums, Viešpatie

Tik malonėk be garsių žodžių apie idėją ir visa kita. Pasaulyje nėra tokios idėjos, kuri būtų verta žmogaus gyvenimo. Idėja, dėl kurios reikia aukoti save arba kitus, tai tokia pat žmogžudystė, tiktai sukilninta.

Romanų dilogijoje „Ožiukas už porą skatikų“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pateikiama plati žydų gyvenimo carinėje imperijoje panorama, kartu tai išmintingas žvilgsnis į gėrio ir blogio kovą bei viską įveikiančią meilę artimui.

Akmentašį Efraimą Dudaką ištinka nelaimė: jo sūnus Hiršas pasikėsina į Vilniaus generalgubernatorių ir yra teisiamas mirti. Senas tėvas savo draugo vandenvežio Šmulės Senderio vežimu iškeliauja į Vilnių atsisveikinti su sūnumi. Kelionę į Šiaurės Jeruzalę ir klajones po šį ypatingą, tačiau jo šeimai negandos miestą lydi įdomūs pakeleiviai, įvairiausi nutikimai ir apmąstymai apie pasaulio sandarą, teisingumą, mielaširdingumą ir neblėstančią neapykantą tarp tautų. Kodėl Viešpats nenusišypso?

Grigorijus Kanovičius (1929–2023) sukūrė litvakų sagą, kurioje užfiksavo Lietuvos žydų likimą per daugiau nei pusantro amžiaus, o kartu su dideliu jautrumu ir literatūrine meistryste teigė meilę žmogui ir žmogiškumui. Rašytojas įvertintas Lietuvos nacionaline ir Izraelio rašytojų sąjungos premijomis, jo kūryba išversta į keturiolika kalbų, o bendras knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių.