Oona & Salinger

– Skaityk man iš lūpų: EIK VELNIOP. Aišku?

– Būtent tai šiems metams ir esu suplanavęs.


Frédéric Beigbeder (Frederikas Beigbederis, g. 1965) – vienas žinomiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, televizijos, spaudos, reklamos, naktinių klubų žvaigždė. Lietuvių kalba 2002 m. pasirodęs jo romanas „Meilė trunka trejus metus“ iškart tapo perkamiausia knyga, o knygos pavadinimas – visuomenėje tvirtai įsišaknijusia teze. "Oona & Salinger" - vieną vasarą trukusi meilės istorija.

Meilė nenustoja dominti autoriaus. Šį kartą jis pasineria į vieną žaviausių ir keisčiausių XX a. meilės istorijų – Jerrome‘o D. Salingerio ir Oonos O‘Neill.


"Sako, atėmus iš žmogaus pirmąją meilę, galima jį nužudyti. Tai netektis, kuri pakeičia jūsų vidinę chemiją."

Carol Marcus Matthau


1940-tieji, Niujorkas, Stork Club. Auksinis jaunimas, stiklų su kokteiliais skambesys, cigarečių dūmai. Čia visi šmaikštūs, turtingi, arogantiški ir jaunatviškai negailestingi. Į klubą įžengia pradedantis rašytojas J. D. Salingeris – tylus, aukštas, nerangus. Ambicingas. Iškart pameta galvą dėl Oonos O‘Neill, vieno garsiausių JAV dramaturgų dukros. Jam 21, jai 15. Ši vieną vasarą trukusi meilė naivi, beprotiška, skaisti ir drauge persmelkta erotikos. Ir tuoj kilsiančio karo nuojautos.

Jis rašo jai iš karo nusiaubtos Europos aistra alsuojančius laiškus, o ji išteka už trisdešimčia metų vyresnio aktoriaus. Laiškai taip ir lieka be atsako, ji savo vyrui Charlie‘ui Chaplinui pagimdo aštuonis vaikus, o Jerry jos niekuomet negali pamiršti. Skirtingesnius gyvenimus sunku įsivaizduoti: prabanga alsuojanti Oonos tikrovė ir karo išsekintas Jerry, tapęs garsiausiu Amerikos atsiskyrėliu.

Ar viskas buvo būtent taip? F. Beigbederis sako: „Siaubingai nusivilčiau, jei ši istorija nebūtų buvusi tikra.“

Žarstydamas praėjusio amžiaus sąmojus, ironizuodamas save ir kitus, ilgėdamasis nesumeluotų jausmų bei kultinių anų laikų asmenybių, autorius ne tik atskleidžia vieną mažai žinomą paslaptingojo Salingerio gyvenimo tarpsnį, bet ir išdavikiškai įvardija vieną didžiausių vyriško įkvėpimo šaltinių – tai jaunystės troškimas.


Iš prancūzų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė

Ištrauka

Ji supranta vėl susidūrusi su verksmingu dūsautoju. Ooną jie vargina, tai - blogiausia kabintojų rūšis. Tačiau jie vieninteliai yra malonūs. Kitos gundytojų rūšys būtų: blyškus prievartautojas su polinkiu į savižudybę, baisusis Don Žuanas, veidmainis, besigiriantis savo ankstesniais laimėjimais, agresyvus dykūnas, kuris įžeidžia tave, kad priverstų jį atstumti, nors kaip tik to ir baiminasi, juokingas antiherojus ir, žinoma, savimyla iškrypėlis - šita rūšis skaudžiausia, kartu su užsislėpusiu homoseksualu. Tačiau verksmingas dūsautojas vargina labiausiai. „Kaip ji gražiai šypsosi išsiverkusi!" - galvoja Jerry. Trokšta iki kraujo įkąsti jai liežuvį. Trokšta sugrūsti savo pirštus į jos nekaltą burną. Trokšta iki galo pažinti tą pakvaišėlę iš geros šeimos. Jos balsas švelnus, kimus, gilus, melancholiškas. Ji - iš tų merginų, kurios kalba žiūrėdamos į jūrą. Žuvėdros loja, nejuokauju, jos tikrai amsi „au au" lyg virš paplūdimio pažemiais skraidantys šunys, įdėmiau paklausykim, ką prie jūros kalba Oona.

- Gene'as, žodžiu... mano tėvas, aš jo nepažįstu. Patikėk, dažniau matydavau jo nuotrauką nei jį patį. Neskaičiau jo pjesių. Kai visi man kalba apie jį, apsimetu, lyg žinočiau, apie ką jie kalba, nors iš tiesų nenutuokiu, kas yra tas gyvybę man davęs tipas. Turiu garsų nepažįstamojo vardą, jis pozuoja laikraščiams, bet priekaištauja man, kad darau tą patį. Kai jis išvyko iš Bermudų, man buvo dveji. Pradingo repetuoti pjesę pavadinimu „Keista intermedija"... Tik pamanykit! Geriau būtų pavadinęs „Amžina intermedija"! Visada jaučiau, kad aš jam trukdau. Jis niekada negalėjo pakęsti savo vaikų, mes jam buvome lažas. Jei dabar susitiktume gatvėje, nežinau, ar jis mane atpažintų... Velnias.

Ji žiūri į Jerry, nuleidžia akis, o jos smakras pradeda nevaldomai virpėti. Pyksta ant savęs, kad negali kalbėti apie tėvą nesuskysdama.

- Dabar supranti, kodėl vengiu apie tai kalbėti? - klausia. -Tai kvaila, po tiek laiko turėčiau mokėti valdyti jausmus, velnias, jis tikrai sumovė mano gyvenimą!

- Nebežinau, ar tu man labiau patinki, kai verki ar kai šypsaisi, - sako Jerry.

- Visgi tikiuosi, tau labiau patinka mane prajuokinti, kitaip nesutarsim.

- Tu nori, kad mes sutartume?

- Didysis Jerry, liaukis nerimauti, žinoma, kad mes šįvakar mylėsimės, tau palengvės ir galėsi pereiti prie kitos.

Ji vėl šypsosi, žiauriai. Jos viršus. Jerry nutyla. Kokia ji stipri! įkalinta saldžioje visuomenės grietinėlės paauglės vienatvėje, didžiuojasi savo sielvartu ir savo pasauliu. Ji švytuoja tarp švelnumo ir cinizmo taip, kad neįmanoma prieš ją atsilaikyti. Ar daro tai tyčia? Merginą galima atverti ir užverti - svarbiausia žinoti slaptažodį. Kuo jos gražesnės, garsesnės ir labiau išlepintos, tuo sunkiau iššifruoti durelių kodą. Kad jas suviliotum, reikia subtilios žvalgo patirties, o Jerry ją įgis tik po dvejų metų, 1943-iaisiais, tarnaudamas 4-osios pėstininkų divizijos 12-ojo pulko specialiosiose tarnybose.

Jie eina paplūdimiu link molo. Garso fonas - netylantis Atlanto vandenyno griausmas, itin tinkamas užpildyti tylą tarp žodžių. Žuvėdros klykauja, lyg šaipytųsi iš tokios nedarnios poros - aukšto rudaplaukio ir mažosios elfės. Vėjas pusto smėlį, jis nusėda jų plaukuose ir ant blakstienų. Filme galėtume ilgai sekti juos iš nugaros. Stilistinė figūra, kurią taip mėgsta naudoti Woody AUenas, vadinama walk and talk'. Laimė, Oona pagaliau vėl prabyla, nes ilgai eiti nepratariant nė žodžio būtų panašiau į Bergmaną.

- Klausyk, - sako Oona, - melavau, kad neatsimenu mūsų pirmo susitikimo. Žinau, kas tu: esi paslaptingasis milžinas iš Stork Club. Našlaičių trijulė dažnai tave prisimindavo. Trumanas tave pavadino „Tas, kuris išeina prieš atnešant sąskaitą".

- Ei, maniau, vaišina savininkas!

- Žinoma! Erzinu... Capote'i patinka bjauriai kalbėti apie žmones, kuriuos jis myli, toks jo būdas išreikšti savo meilę. Skaičiau žurnale Story išspausdintą tavo apsakymą „Jaunuoliai". Pamaniau, kad per mūsų vakarėlį užsirašinėjai!

- Per mūsų vakarėlį užsirašinėjau.

- Galiu su tavim kalbėti atvirai?

- Eee... Visada kiek neramu, kai žmonės to klausia.

- Tai, ką rašai, smagu, bet neaišku, ko sieki. Panašu į kurčnebylių pokalbį, vaikinas ir mergina sukasi vienas apie kitą, bet taip ir nesusitinka, tiesa? Kokia to prasmė? Viena - kad tyčiojiesi iš auksinio jaunimo ir aiškini, jog aptekę pinigais jaunuoliai yra kretinai, kurie nieko daugiau neveikia, tik girtuokliauja ir kabina merginas...

- Taigi, būtent! Puikiai supratai, ką norėjau pasakyti.

- OK, tokiu atveju Fitzgeraldas tai padarė anksčiau už tave ir daug geriau.

- Aš tik pradedu...

Jerry'ui nesiseka nuslėpti, kad jaučiasi pažemintas. Jis atsidūsta, perbraukia plaukus plaštaka praskirtais pirštais, bylodamas „esu aukščiau nei visa tai", tačiau Oona tuos žodžius iššifruoja taip: „ir ką ta kekšytė apie save galvoja?" Point Plezanto burėse siaučiantis vėjas užgožia skraidančių šunų riksmus.