Olialia. Prancūzių paslaptys: kaip jaustis gražiai kiekvieną dieną

Knygos "Olialia. Prancūzių paslaptys: kaip jaustis gražiai kiekvieną dieną" autorė mėgaudamasi keliauja po Prancūziją ir ieško būdų įminti išskirtinio prancūzių žavesio paslaptį.


Kodėl prancūzės visada tokios patrauklios, elegantiškos ir nepakartojamos?

Kaip jos priverčia vyrus gręžiotis gatvėje?

Kodėl sidabro gijos plaukuose daro jas dar seksualesnes ir žavesnes?

Kurgi slepiasi amžino grožio ir moteriškumo variklis?


Prancūzės mums dažnai atrodo it mitinės būtybės - gražesnės, lieknesnės ir laimingesnės nei kitų šalių moterys, tačiau iš tiesy jos tokios pat kaip mes. Patrauklesnės jos negimsta, bet labai anksti išmoksta jaustis gražios, seksualios ir pasitikėti savimi.

Jų žavesys ne įgimtas, o įgytas, todėl atsparus laiko išbandymams, ir geriausias to pavyzdys - femmes d'un certain age. Jamie Cat Callan augo su senele prancūze, ši perdavėjai daug stiliaus paslapčių, mokė rūpintis savimi ir iš tikrųjų pamilti atspindį veidrodyje. Autorė iš naujo pasineria į pamirštas grožio ir pasitikėjimo savimi tiesas irta išmintimi dalijasi su mumis.


Atsiverskite šią knygą ir nė neabejokite - ji iškart įtrauks jus ir puslapis po puslapio padės atrasti kvepalų galią, pašnibždės, kaip susirasti mokytoją, pagelbėsiančią susikurti ypatingą stilių ir iš esmės save perkurti. Prancūzių pamokos suteiks peno sielai, išmokys susitaikyti su savo amžiumi ir jį pamilti, padės atrasti naujus grožio ir savęs vertinimo lobynus.

Aišku viena: galingas olialia trykšta iš gebėjimo ne tik skoningai apsirengti ir suderinti spalvas, bet ir meistriškai pasirinkti makiažą, kvepalus ar rankinę, koketiškai atrodančią ant riešo.


Iš anglų kalbos vertė Jurga Brastavičiūtė

Knygos ištrauka

PROLOGAS


"Gražias moteris palikime vyrams be vaizduotės."

Marselis Prustas


Kai rengiausi rašyti šią knygą, nutiko juokingas dalykas.

Na, tiesą pasakius, gal ne visai juokingas. Bet tikrai įdomus.

Vieną puikų rudens vakarą Tulūzoje, eidama vakarieniauti su draugais, susidūriau su labai dideliu grindinio akmeniu. Smaili mano batelio nosytė palindo po juo, pėda užstrigo, aš slystelėjau ir išsinarinau kulkšnį, iš pradžių į vieną pusę, tada į kitą. Trumpai nukrypsiu - avėjau ne aukštakulnius! Skausmas buvo toks stiprus, kad iškart nualpau. Atsigavusi pamačiau šalia klūpančius draugus, o siaura gatvele svirduliavo ūbaujanti prancūzų greitoji pagalba. Mane užkėlė ant neštuvų ir skubiai nugabeno į vietos ligoninę, kurioje galop praleidau devynias dienas, mat dviejose vietose susilaužiau kulkšnį ir reikėjo rimtos operacijos. Dabar galiu pasigirti kulkšnimi: į ją šešiais varžtais įsukta metalinė plokštelė.

Tad matote - jei ko imuosi, darau tai rimtai!

Lovoje pratysojau nemažai valandų - daugumą apsvaigusi nuo morfijaus, - tad turėjau marias laiko prancūzių paslaptims apmąstyti.

Praėjusį mėnesį keliavau po Prancūziją ir kalbinau prancūzes - kai kurios buvo artimos draugės, kitos - pažįstamos, dar su kitomis susipažinau specialiai ketindama parašyti šitą knygą, ir tada, kai atsidūriau ligoninėje, vis dar nebuvau iki galo perkandusi prancūzių žavesio paslapties. Turėjau visas detales, bet galvosūkio dar nebuvau sudėliojusi. Šio bei to vis trūko.

Taigi kol iškelta kaire koja drybsojau ligoninės lovoje ir debesyse ieškodama paveikslėlių pro langą spoksojau į žydrutėlį Tulūzos dangų, mane aplankė sapnas apie senelę prancūzę. Vaikystėje vasaras dažnai leisdavau su ja. Sėdėdavome verandoje, gerdavome šaltą citrinų arbatą, o senelis tuo tarpu darbuodavosi sode. Vėlyvą popietę senelė primygtinai reikalaudavo, kad gulčiau pokaičio. Ir šiandien prisimenu, kaip tysodavau svetainėje ant sofos po galva pasikišusi porą pagalvių, o senelė tylomis nuleisdavo užuolaidas, kad į kambarį neįspistų vidurdienio saulė, ir kambarį apsiausdavo švelnus šešėlis. Ji sušnabždėdavo, kad turiu pamėginti numigti, ir išeidavo. Man belikdavo tik ramiai gulėti ir spoksoti į nedidelį rėmintą paveikslą, kabantį ant sienos. Net šiandien puikiai jį prisimenu. Gal esate jį matę. Dailininko Gajaus Desato paveikslo, tapyto aliejiniais dažais, „Mulen Ruzas" spaudinys. Paveiksle vaizduojamos vakarinės Paryžiaus gatvės snyguriuojant. Dar ir šiandien šį spaudinį pardavinėja Kairiąja Senos krantine vaikštinėjantiems turistams. Tačiau vaikystėje jis man buvo ypatingas. Prisimenu, kaip gulėdavau, kaip mėgindavau neužmigti ir įsižiūrėti į visas detales. Garsusis raudonasis malūnas prie šokių salės ir šviečiantis ženklas „MULEN RUZAS". Vokai apsunksta, prieš pat nugrimzdama į sapnų karalystę pradedu įsivaizduoti, kas vyksta teatre. Savaime suprantama, šokiai. Ir, žinoma, gražios moterys. Plunksnos. Blizgūs žvyneliai. Ryškios šviesos. Ak, ir muzika! Įspūdingi spektakliai kasdien, kiekvieną savaitės dieną. Dabar turėčiau paminėti, kad per Didžiąją depresiją seneliai, mama ir dėdė priklausė vodevilio trupei. Galbūt todėl „Mulen Ruzo" paveikslas mane šitaip žavėjo. Turiu pasakyti, kad Prancūzijoje praleidusi mėnesį pradėjau tikėti: šis paveikslas - svarbi užuomina ieškant savo olialia.

Nesakau, kad savo olialia atrasite spoksodamos į „Mulen Ruzo" paveikslą ar net ilgai keliaudamos po Prancūziją. Galite jį atrasti Kanzaso ūkyje, skambindama pianinu ar žaisdama tenisą. Kita vertus, galbūt jūsų olialia laukia laive plaukiant jūra, Čikagos centre ar klasėje Japonijoje. Gal jūsų olialia atsiras sode arba bibliotekoje.

Aš savo olialia atradau Prancūzijoje, o kad praregėčiau iš tikrųjų, turėjau įdėti nemažai pastangų ir net susilaužyti kulkšnį. Mano olialia visą laiką lūkuriavo tiesiai prieš nosį.

Reikėjo pasibastyti po Paryžių, nukeliauti į Prancūzijos šiaurę iki pat Belgijos sienos, pervažiuoti Normandiją, pabūti Ruane - mieste, kuriame paskutines gyvenimo dienas praleido Žana d Ark, o tada nusigauti į pietus, mažą Ovilaro kaimelį, ir didelį Tulūzos miestą - vis stengiantis suprasti, kodėl prancū¬zės garsėja kaip itin paslaptingos, seksualios, gražios ir savimi pasitikinčios.

Sužinojau apie kvepalus, odos priežiūrą, stilių, madą, apatinius drabužėlius ir makiažą.

Beje, taip pat išmokau daugybę dalykų, kurių tiesiog neįmanoma paversti trumpais grožio patarimais, pavyzdžiui, vakare visada pasipurkšk veidą Evian vandeniu. (Nors viena mano draugė prancūzė dievagojasi, kad tai daro stebuklus, o jos oda išties nuostabi!)

Net atvirkščiai, po visų pokalbių ir susitikimų pradėjau suprasti, kad prancūzių grožyje, elegancijoje ir paslaptingume slypi kažkas didingesnio. Ir tai yra kažkur anapus mados patarimų ir grožio pokyčių. Tad taip, sužinojau puikių idėjų, kaip išsaugoti švytinčią odą ir rasti tobulai grožį pabrėžiančią spalvą (šioje knygoje pakalbėsiu ir apie tai), bet tuo pat metu išmokau kai ko daugiau ir daug sunkiau apibrėžiamo. Anapus slypinčio paprasto fizinio grožio. Man patinka tai vadinti olialia.

Visi esame girdėję sakant olialia! Pasakymas atsirado Prancūzijoje dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje ir daugelis amerikiečių perėmė jį kaip būdą pabrėžti, kad kas nors atrodo prašmatnu, seksualu, linksma ar tiesiog nuostabu. Nors knygą pradėjau rašyti apie prancūzių grožį, greitai suvokiau: tikroji priežastis, kodėl daugumai mūsų prancūzės atrodo tokios užburiančios ir žavingos, visai ne ta, kad jos gražios, ji slypi daug giliau.

Tyrinėdama ir rašydama supratau: tikrasis prancūzės žavesys kyla iš to, kad ji akivaizdžiai jaučia galinti būti savimi iki pat panagių. Vis dėlto jokiame buteliuke, kreme ar pavyzdžių išpardavime šito nerasite. To negalima įgyti iš injekcijos, užpildo ir net patempimo. Tai reikia puoselėti ir ugdyti visą gyvenimą. Reikia kantrybės, drąsos, meilės ir begalinės vaizduotės. Geriausia žinia apie olialia - tokia gali tapti kiekviena moteris (nesvarbu, gyvenate Bostone ar Brazilijoje, esate turtinga ar vargšė, apkeliavote visą pasaulį ar nebuvote nė kojos iškėlusi iš nuosavo kiemo). Tiesą sakant, tokia tapti gali bet kuri moteris, norinti išsivaduoti iš minios ir būti vienintelė, graži ir nepakartojama.

Tikiuosi, kad perskaičiusios šitą knygą pradėsite ieškoti savojo olialia ir čia papasakotos istorijos padės įkvėpti jus asmeninėje kelionėje. Mano tikslas - kad čia atskleistos prancūzių paslaptys atvertų duris jūsų širdyse, o jūs atrastumėte drąsos ir meilės būti tikriausia savimi - geriausia savimi. Laimingiausia, išmintingiausia, seksualiausia, gražiausia ir dosniausia savimi.