Nurodymai žengiantiems į pragarą

Britų rašytojos Doris Lessing romaną „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ kritikai ir skaitytojai priskiria fantastinės literatūros žanrui, bet nesuklystų pavadinę jį ir tekstu apie žmogaus psichikos prigimtį.

Pati Doris Lessing „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ pavadino vidinės erdvės fantastika, kurioje vyksta neįtikėtina, kvapą gniaužanti kelionė į stebinančią, baisią, neištyrinėtą, kartais švytinčią žmogaus vidinę teritoriją.

Kembridžo universiteto profesorius Čarlzas Votkinsas, pasmerktas nesibaigiančiam sukimuisi Atlanto srovėse, galiausiai išlipa į tropinio krašto krantą. Ten profesorius atranda akmeninį miestą, dalyvauja, šviečiant pilnačiai, kruvinuose ritualuose į rojų panašiose giriose, tampa liudininku žiaurioje žiurkšunių tarpusavio kovoje ir ant išdidaus Baltojo Paukščio nugaros pernešamas per mirusiųjų jūrą. Galų gale profesorius yra įsukamas į erdvę ir pradeda kelionę kosmose.

Bet egzotiškos ir fantastinės kelionės romane „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ yra tvirtai susietos su realybe: profesorius Čarlzas Votkinsas gydomas psichiatrinėje ligoninėje. Medikams jis yra visiška mįslė. Gydytojai bando, naudodami vis stipresnius preparatus, įveikti profesoriaus minčių nuotykius, ir jau svarsto apie būtinybę gydyti pacientą elektrošoko terapija. Votkinso tapatybę taip pat rekonstruoja nepaprasti laiškai, talentingai nušviečiantys ir juos rašiusiuosius, ir aprašomuosius. Laiškuose kalbama apie pamirštas moteris, kurios kadaise mylėjo Votkinsą; apie partnerį, įsiutintą jo intelektinės anarchijos, ar karo laikų draugą.

Doris Lessing yra įsitikinusi (tiksliau – buvo įsitikinusi 1971 metais, kai buvo išleisti „Nurodymai žengiantiems į pragarą“), kad visuomenės santykis su psichikos ligoniais yra pati didžiausia ir juodžiausia mūsų civilizacijos akloji zona.

Doris Lessing (1919–2013 m.) gimė Irane, britų tėvų šeimoje. Vėliau šeima persikėlė į Pietų Rodeziją (dabar – Zimbabvę) ir ten gyveno iki 1949-ų metų, kai persikėlė į Londoną. Jos literatūrinę kūrybą literatūrologai skirsto į tris etapus. Pirmasis, nuo 1949 iki 1956 metų, turi aiškią komunistinę temą. Rašytoja iš Britanijos komunistų partijos gretų išstojo tik prasidėjus Vengrijos įvykiams. Šiame etape Doris Lessing rašė apie aštrius socialinius reikalus. Antrame etape (1956 – 1969) ji akcentavo psichologines temas. „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ yra puikus šio etapo pavyzdys. Romanas, beje, buvo nominuotas 1971 metų Bookerio premijai. Trečio etapo ženklu tapo sufizmas, kurio idėjos atskleistos vėlyvojoje rašytojos kūryboje.
2007 metais Doris Lessing buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.

Iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė