Nuotakų laivas

Antrasis pasaulinis karas pasibaigė ir keturios australietės ryžtasi leistis į didžiausią savo gyvenimo kelionę. Kartu su dar keliais šimtais moterų jos šešias savaites Karališkojo jūrų laivyno lėktuvnešiu „Viktorija“ plaukia į Angliją, kad vėl būtų kartu su savo vyrais.

Šių „karo nuotakų“ padėtis nepavydėtina: palikusios artimuosius ir savą aplinką, merginos ketina pradėti naują gyvenimą svetimoje šalyje, nė nenutuokdamos, kaip jas priims naujosios šeimos ir kaip joms seksis gyventi su vyrais, kurių faktiškai nė nepažįsta. Kelionė kupina nuotykių, be abejo, pirmiausia dėl neįprasto gyvenimo lėktuvnešyje, kuriame pilna jūreivių. Ypač kai pradeda aiškėti paslaptys, galinčios nepataisomai sugadinti reputaciją, o laive ima megztis dviprasmiški santykiai.

Nepaprastai įdomus ir intriguojantis Jojo Moyes romanas „Nuotakų laivas“ atrodo tarsi ir paprasto, romantiško turinio, bet labai stiprus emociškai.

Emocinga autorės kalba ir meistriškai kuriama intriga traukte įtraukia skaitytoją į jaunų moterų pasaulį, kupiną nerimo, vilties, neišvengiamybės ir jaudulio.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė

PROLOGAS

Kai vėl ją pamačiau, pasijutau it perkūno trenktas.

Buvau girdėjęs apie tai pasakojant kokį tūkstantį kartų, bet taip niekada ir nesuvokiau, ką iš tikrųjų tai reiškia: man prireikė laiko, kad tai, ką matė mano akys, susiečiau su tuo, ką prisiminiau, o paskui pasijutau toks sukrėstas, lyg kas būtų smagiai užvožęs. Aš ne itin lakios vaizduotės ir nemoku įmantriai kalbėti, bet galiu nuoširdžiai pasakyti, kad man atėmė amą.

Nesitikėjau apskritai jos dar kada nors pamatyti. Tik jau ne čia. Seniai buvau ją palaidojęs kažkur tolimame savo sąmonės kampelyje. Ir ne tik ją — viską, ką ji man kada nors reiškė. Viską, ką ji privertė mane išgyventi. Nes ką ji padarė, supratau tik po laiko, po amžinybės. Kad daugybe atžvilgių ji buvo ir geriausia, ir blogiausia, kas man kada nors buvo nutikę.

Tačiau svarbiausia buvo tai, kad pasijutau ne tik priblokštas. Mane apėmė kažin koks liūdesys. Matyt, mano atmintyje ji egzistavo tik tokia, kokia buvo tada, prieš visus tuos metus. Matydamas ją dabar, supamą visų tų žmonių, kažkokią susenusią, sumenkusią... tegalėjau galvoti apie tai, kad jai čia ne vieta. Gedėjau to, kas kadaise buvo taip gražu, netgi didinga, o dabar buvo taip sumenkę...

Nežinau. Gal ir nelabai gražu iš mano pusės. Juk niekas iš mūsų negyvena amžinai, ar ne? Jeigu atvirai, išvydęs ją tokią kažkodėl ne-noromis prisiminiau, kad ir pats esu mirtingas. Koks kitados buvau. Kokiais visi kada nors tapsime.

Kad ir kaip būtų, vėl ją suradau ten, kur niekada anksčiau nebuvau buvęs, kur nė neturėjau priežasties būti. O gal tai ji mane surado.

Matyt, iki tos akimirkos netikėjau lemtimi. Tačiau įvertinus tai, kiek mudu išgyvenome, sunku ja netikėti.

Sunku netikėti, kai pagalvoji, kad neturėjome jokios galimybės vėl pasimatyti, nes buvome skirtinguose žemynuose, skiriami neaprėpiamų vandenynų ir sunkiai suvokiamo atstumo.