Nuo tradicinės polifonijos iki polifoninės tradicijos

Šioje etnomuzikologinėje knygoje "Nuo tradicinės polifonijos iki polifoninės tradicijos" siekiama atskleisti šiuolaikinės liaudies muzikos tradicijos tąsos sudėtingumą. Joje apžvelgiama lietuvių muzikos kaita nuo XX a. pradžios, kai Lietuvos kaimuose dar tebegyvavo iš kartos į kartą perduodamos polifoninės giesmės sutartinės (jų užrašymo laiką ir reiškia pirmasis knygos pavadinimo sandas „nuo tradicinės polifonijos“), iki XXI a. pradžios, kai tos sutartinės tapo nebe paveldimos, o išmokstamos, kai jas ėmė puoselėti miestiečių bendruomenė, jos rado savo vietą greta daugybės kitų urbanistinėje aplinkoje gyvuojančių muzikos stilių (tokį laiką žymi antrasis knygos pavadinimo sandas „iki polifoninės tradicijos“). Tyrimas pradedamas svarstymais, kokias naujas dainavimo ir muzikavimo įamžinimo galimybes suteikė garso įrašymo technologija, kaip ji paveikė tradicijos tąsą, ir baigiamas žvilgsniu į šiuolaikinį miestą, kur muzika kuriama, jos klausomasi ir mokomasi pasitelkiant įvairias medijas, kur senosios giesmės virsta „elektroninėmis sutartinėmis“.

Knyga "Nuo tradicinės polifonijos iki polifoninės tradicijos" buvo rašoma dalyvaujant Vilniaus miesto folkloro judėjime, lankant ir stebint įvairius renginius, taip pat pasižvalgant į kitus Lietuvos miestus, neužmirštant, ką teko girdėti kaimuose bei mažuose miesteliuose. Stebėta ir analizuota ne vien, kaip tradicijas tęsia ir puoselėja folkloro judėjimo dalyviai, bet ir kaip tautiniu paveldu remiasi įvairių kitų muzikos stilių kūrėjai bei atlikėjai. Miesto aplinkoje dainavimo ir muzikavimo stiliai suskamba ir pranyksta, o po kiek laiko vėl atgyja (būna sąmoningai atgaivinami). Miesto kultūrinė tradicija yra daugiasluoksnė, todėl šie pasikartojimai vyksta poliritmiškai. Šiuolaikinių muzikos tradicijų tąsa panaši į daugiabalsę partitūrą, įvairiais ritmais pulsuojančią pasikartojimais.

Šiuolaikinės lietuviškos muzikos atpažįstamieji ženklai gali būti atėję iš senų senovės, tačiau gali būti sukurti ir praėjusiame dešimtmetyje. Ženklu gali būti senos moters atliekama rugiapjūtės daina, pasižyminti senojo sluoksnio liaudies melodijoms būdingais bruožais. Tačiau jaunajai klausytojų kartai ne mažiau reikšmingi ir iš folkdžiazo, folkroko ar kitų mišrių muzikos stilių atėję ženklai: birbynės ir saksofono melodijų pynė ar sutartinės dainavimas pritariant roko grupei. Jaunajai kartai folkloras – tai nebūtinai muzika, gyvavusi kaimo aplinkoje, ji gali būti sukurta ir mieste, pogrindinėje įrašų studijoje. Ši muzika yra ne vieno tradicinio stiliaus, bet polistilistinė, kurios audinyje senosios melodijos jungiamos su pačiais įvairiausiais šiuolaikinės muzikos sluoksniais.