Tai medicinos ir meditacijos taikymo ribų ir jų susiliejimo galimybių bei alternatyvių medicinos krypčių aprašymas. Knygoje "Nuo medicinos į meditaciją" pateiktas gilus medicinos prietarų ir tokių psichinių reiškinių, kaip stresas, depresija, skausmas, miegas, mirtis ir kt. aiškinimas bei žmogaus sveikatingumo perspektyvos.
Ištrauka
Įžanga: medicina ir meditacija
Ošo kalba, įrašyta medikų asociacijoje Indijoje, Achmedabade.
Mano mylimieji.
Žmogus yra liga. Žmogus suserga, bet jis pats irgi yra liga. Tai jo problema ir tai taip pat yra jo unikalumas. Tai jo laimė ir nelaimė. Joks kitas gyvas padaras Žemėje neturi tokių problemų - nerimo, įtampos, ligų, negalių, kaip žmogus. Tuo pat metu visos šios problemos suteikė žmogui ir augimo, evoliucijos galimybes, nes šios “negalios” reiškia, kad jis negali būti laimingas toks, koks yra; negali priimti to, kas jis yra. Šios negalios pačios savaime pažadino žmogaus dinamiškumą, nenustygstamumą, bet tuo pat metu tai jo nelaimė, nes jis krutinamas, nelaimingas ir kenčiantis.
Joks kitas gyvas padaras, išskyrus žmogų, negali tapti pamišusiu. Nebent pats žmogus išvaro jį iš proto, padaro jį neurotišką; pats savaime jis neišprotėja. Gyvūnai neišprotėja džiunglėse, jie pakvaišta cirke. Džiunglėse gyvūnų elgesys neiškrypsta, iškrypėliais jie tampa zoologijos soduose. Joks gyvūnas nesižudo, tik žmogus gali nusižudyti.
Buvo išbandyti du metodai suprasti ligai, vadinamai žmogumi. Vienas yra medicina, kitas - meditacija. Tai du tos pačios ligos gydymo metodai. Naudinga suprasti, kad medicina tyrinėja žmogų ir ligą atskirai - dalių analizės nuostata. Meditacijoje priimama, kad paties žmogaus asmenybė yra liga. Medicinoje laikoma, kad žmogaus ligos gali prasidėti ir gali dingti, kad jos svetimos žmogui. Tačiau palaipsniui šis skirtumas mažėjo, ir medicinos mokslas taip pat pradėjo sakyti: “Negydykite ligos, gydykite pacientą.”
Tai labai reikšmingas teiginys, nes jis reiškia, kad liga yra ne kas kita, o paciento gyvenimo būdas. Skirtingi pacientai suserga skirtingai. Ligos taip pat turi savo individualybę, savo asmenybę. Jei aš sergu tuberkulioze ir jūs sergate tuberkulioze, tai nereiškia, kad mes esame tos pačios rūšies pacientai. Netgi mūsų tuberkuliozės pasireikš dviem formomis, nes mes esame dvi skirtingos individualybės. Gali atsitikti taip, kad tai, kas gydo mano tuberkuliozę, negydys jūsiškės. Taigi giliai dugne ne liga, o pacientas remiasi į savo šaknis.
Medicina gydo ligas labai paviršutiniškai. Meditacija veda vidun labai giliai. Kitais žodžiais tariant, medicina stengiasi palaikyti žmogaus sveikatą išoriškai, meditacija bandoma palaikyti sveika vidinę žmogaus būtį. Kadangi žmogus yra abu: kūnas ir siela, tai nei meditacijos mokslas gali būti pakankamas be medicinos, nei medicinos mokslas - be meditacijos. Iš tikrųjų laikyti žmogų jais abiem yra lingvistinė klaida.
Tūkstantmečiais buvo manyta, kad asmens kūnas ir siela yra dvi atskiros esybės. Toks mąstymas davė dvi labai pavojingas pasekmes. Viena pasekmė buvo ta, kad kai kurie žmonės priėmė, jog žmogus yra tik siela ir neigė kūną. Tie žmonės rūpinosi meditacijos, bet ne medicinos, ugdymu - jiems medicina negalėjo tapti mokslu; kūnas buvo visiškai ignoruojamas. Kiti žmonės darė priešingai - jie teigė, kad žmogus yra tik kūnas, ir neigė sielą. Jie atliko daugybę medicinos mokslo tyrimų, bet nežengė nė žingsnio link meditacijos.
Žmogus tuo pat metu yra abu. Aš taip pat sakau, kad tai lingvistinė klaida, nes kai sakome: “tuo pat metu yra abu” , tai daro įspūdį, jog kalbama apie du dalykus, kurie tarpusavyje susiję. Ne, iš tikrųjų žmogaus kūnas ir siela yra du to paties poliaus galai. Jei matoma teisinga perspektyva, tai negalėsime pasakyti, kad žmogus yra kūnas plius siela - taip nėra. Žmogus yra psichosomatiškas arba somatopsichiškas. Žmogus yra protas-kūnas arba kūnas-protas.
Pagal mane, ta žmogaus dalis, kurią suvokiame pojūčiais, yra kūnas, o ta žmogaus dalis, kuri yra anapus pojūčių, yra siela. Nematoma žmogaus kūno dalis yra siela, matoma žmogaus sielos dalis yra kūnas. Tai ne du skirtingi dalykai, tai nėra skirtingos esybės: tai dvi skirtingos tos pačios esybės virpesių būsenos.
Tiesą sakant, šis dualistiškumas blogai paveikė žmoniją. Mes visuomet priešgyniaujam ir prisidarome problemų. Pradžioje galvodavome medžiagos ir energijos terminais, dabar ne. Dabar negalime pasakyti, kad medžiaga ir energija yra atskirai. Dabar sakome, kad medžiaga yra energija. Tačiau realybė tokia, kad senos kalbos vartojimas sukuria sunkumus. Netgi teigti, kad materija yra energija, nėra teisinga. Kažkas yra - pavadinkime tai X, - kas iš vienos pusės matoma kaip materija, o iš kitos - kaip energija, ir nėra dviejų. Tai yra dvi skirtingos tos pačios esybės formos.
Panašiai ir kūnas bei siela yra tos pačios esybės dvi pusės. Liga gali prasidėti nuo bet ko. Ji gali prasidėti nuo kūno ir pasiekti sielą; faktiškai vibracijai persisunkus kūne, jaučiama ir sieloje. Štai kodėl kartais atsitinka taip, kad kūnas fiziškai išgydomas, bet liga vistiek juntama. Liga paliko kūną, gydytojas sako, kad ligos neliko, bet pacientas vis dar ją junta ir atsisako tikėti, kad pasveiko. Įvairiausi skirtingi tyrimai ir testai rodo, kad kliniškai viskas tvarkoje, bet pacientas ir toliau tvirtina, kad nesijaučia gerai.
Šio tipo pacientai iš tikrųjų daug privargina gydytojus, nes visi požymiai ir tyrimai rodo, kad ligos nėra. Bet ligos požymių išnykimas dar nereiškia, kad esate sveikas. Sveikata turi savo pozityvumą. Ligos nebuvimas tėra tik negatyvi būsena. Mes galime pasakyti, kad nėra dyglio, bet tai nereiškia, jog yra žiedas; dyglio nebuvimas rodo tik tiek, kad jo nėra. Tačiau žiedo buvimas yra visai kitas dalykas.
Medicinos mokslas iki šiol nieko nesugebėjo pasiekti aiškindamasis, kas yra sveikata. Visos jo pastangos buvo nukreiptos į tai, kad išsiaiškintų, kas yra liga. Jeigu jūs klausiate medicinos mokslo apie ligą, jis bando atsakyti, bet jei klausiate, kas yra sveikata, jis bando apgauti. Jis sako, kad tuomet, kai nėra ligos, tai, kas lieka, yra sveikata. Tai ne apibrėžimas, o apgavimas. Kaip jūs galite apibrėžti sveikatą ligos atžvilgiu? Tai panašu į žiedo apibūdinimą dygliais; tai panašu į gyvenimo apibūdinimą mirties terminais ar šviesos apibūdinimą per tamsą. Tai panašu į vyro apibrėžimą per moterį ir atvirkščiai.
Ne, medicinos mokslas dar nesugebėjo apibrėžti, kas yra sveikata. Natūralu, jis gali pasakyti mums tik tai, kas yra liga. Tai turi priežastį. Priežastis yra ta, kad medicinos mokslas užčiuopia tik iš išorės, užčiuopia tik kūniškus pasireiškimus - liga ir gali būti užčiuopiama tik iš išorės. Sveikata gali būti užčiuopiama tik iš žmogaus vidaus, iš jo vidinės būties, iš jo sielos. Šiuo atžvilgiu hindi kalbos žodis swasthya iš tikrųjų yra nuostabus. Anglų kalbos žodis “health” (ir lietuvių kalbos žodis “sveikata” - vert. pastaba) nėra žodžio swasthya sinonimai . “Sveikata” kilo iš žodžio “sveikas”; su juo asocijuojasi žodis “liga”. Sveikas reiškia išgydytas - tas, kuris pasveiko nuo ligos.
Swasthya to nereiškia, swasthya reiškia tą, kuris nusėdo savyje, tą, kuris pasiekė save. Swasthya reiškia tą, kuris gali išbūti savyje. Štai kodėl swasthya reiškia ne tik sveikatą. Iš tikrųjų jokioje kitoje kalboje nėra žodžio, atitinkančio žodį swasthya. Visos kitos pasaulio kalbos turi žodžius, kurie yra žodžio “liga” arba “neliga” sinonimai. Pats žodis swasthya mums turi neligos prasmę. Swasthya žodžiui “neliga” yra būtina, bet nepakankama. Reikalinga dar kažkas - kažkas iš kitos pusės, iš vidinės būties pusės. Netgi jeigu liga prasideda iš išorės, jos virpesiai ataidi visą kelią iki sielos.
Tarkim, aš įmetu akmenį į ramų ežerą, tuomet subanguos ne tik toje vietoje, kur akmuo įkrito į vandenį, bet sukeltos bangelės nuraibuliuos iki krantų, kurių nepalietė akmuo. Panašiai viskas, kas atsitinka mūsų kūnui, nubanguoja iki sielos. Tuomet, jei klinikinė medicina gydo tik kūną, kas gi atsitiks su tomis bangelėmis, kurios pasiekė tolimus krantus? Jei įmetėme akmenį į ežerą ir jeigu koncentruosimės tik toje vietoje, kur akmuo įkrito ir nugrimzdo, kas atsitiks su tomis bangelėmis, kurios egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo akmens?
