Jonas Gardell (g. 1963) – šiuolaikinis švedų
rašytojas, dramaturgas, garsus komikas, satyros meistras.
"Noriu namo" – pirmasis šio rašytojo romanas lietuvių kalba. Tai išsamus
begalinės, vos pakeliamos veikėjų vienatvės paveikslas, kupinas švelnios
ironijos.
Rūta gyvena, atrodo, laimingą ir tvarkingą šeimyninį gyvenimą, jos sesuo Rakelė
– save pašventusi aptukėliui Verneriui, nors šiam ji terūpi kaip pernykštis
sniegas. Vieną dieną Rakelė susikaupia, palieka Vernerį ir užverktom akim,
netekusi vilties įsiveržia į puikiai suderintą Rūtos kasdienybę, aukštyn
kojomis apversdama tobulą sesers pasaulį.
Čia ir susiduria sveikas protas ir
chaosas, taisyklės ir netvarka, spontaniškumas ir šaltas racionalumas. Jų kovą
tylomis stebi Rutos sūnus Danielis, "užsisklendęs savo vienuolikmetėje", kupinoje vaikystės paslapčių.
Tai romanas apie meilę, ateinančią nenoriai, apie stiprius jausmus netinkamu
laiku ir netinkamoje vietoje, apie nenumaldomą norą gyventi sau ir būti
laimingam.
Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė
IŠTRAUKA
Kas nori, gali vesti viktoriną, pasakoti linksmas istorijas arba vaidinti skečus.
Danielis ir pasvajot nedrįsta kada nors pasirodyti per linksmąją valandą, o Rikardas drįsta. Per pusryčių pertrauką jis neina į kiemą, nes rengia fantastiškus monologus, kuriuos paskui skaito klasei. Faktas tas, kad jis pasirodo kiekvieną penktadienį.
Po keturiasdešimt minučių.
Bendraklasiai jį dievina. Tiesiog raitosi iš juoko suoluose. Kartais taip įsijuokia, kad nuo kėdžių nudrimba. Vieną penktadienį audringą žiūrovų reakciją mokytoja net įrašė į juostelę.
Tai laimingiausia Rikardo valanda.
Rikardas turi kalbos defektą. Negali ištarti s, j, r, u, ė nei š. Be to, kalba taip greit, kad net springsta.
Tik sulaukęs penkiolikos, jau eidamas į devintą klasę, sužinos, kad bendraklasiai iš tikrųjų juokdavosi dėl to, kad tas kvailas padaras dar ir dar kartą lipa ant pakylos, o niekas tuo tarpu nė žodžio nesupranta, ką jis sako.
Slapčia jie buvo pavadinę linksmąją valandą "Rikardo nuobodžiąja valanda".
Danielis ir Rikardas yra draugai. Danielis klausosi, ką Rikardas šneka. Danielis girdi, ką Rikardas sako.
Po pamokų jiedu žaidžia stalo tenisą prailgintoj grupėj arba važiuoja į "Olens" ir varto plokšteles muzikos skyriuje arba žiūrinėja pašto ženklus, arba išbando automobiliukų trasą žaislų skyriuje. Kartais žaidžia Vazos parke. Tada apsimeta, kad parkas — tai pasakų šalis, o jie keliautojai atradėjai. Rikardo fantazija neaprėpiama.
Valandų valandas jie tarsi skęsta savo svajonių pasaulyje, nepažįstamame, burtais prisiviliotame. Rikardas būna burtininkas, savo lazda išmušantis į uolą senovinį ritmą, ir tada prasiveržia šaltinis. Saulė leidžiasi virš priešistorinės jūros. Rikardas egzistuoja nuo pasaulio pradžios, Danielis irgi, jei tik Rikardas taip sako. Rikardas tiki stebuklais. Rikardas gali daryti stebuklus. Ne taip jau čia ir sunku.
