Nieko nėra juodo

Trokšdama rasti tavyje užuovėją, nepastebėjau, kad tu esi audra. Kad nuo tavęs turėjau ieškoti užuovėjos.
Bet kas gi nori gyventi užuovėjoje nuo audrų?

Spalvingų drobių autorė Frida Kahlo, kurios gyvenimas dar spalvingesnis, išsiskiria iš garsiausių, ekstravagantiškiausių menininkų. Tiesiai, nedvejojant rėžiami žodžiai, išraiškingos manieros, kunkuliuojantis jausmingumas ir kiekvienas per nelaimingą atsitikimą suluošinto kūno judesys rodo, kad tai moteris, kurios negąsdina nei gyvenimas, nei mirtis.

Ji keikiasi kaip vežikas, mirksta tekiloje, mėgsta kaišytis plaukus gėlėmis, kalbėti apie seksą be užuolankų ir dalyvauti audringuose vakarėliuose. Ji dievina tapybą ir tapo savo gyvenimą. Tačiau jos visatos centras – Diegas Rivera, gyvenimo meilė ir garsiausias Meksikos dailininkas. Jis – saldžiausia jos palaima ir prakeiksmas, jos laimė ir gniuždantis sielvartas. Jis jai – viskas. Jos spalvų spalva.

Claire Berest drąsiai margina knygos „Nieko nėra juodo. Romanas apie Fridą Kahlo“ puslapius legendinės Fridos ir Diego meilės istorijos spalvomis: nuo įsiskverbiančio mėlio, naktyje išnykstančios plieno mėlynos, ūmios ir šaižios laužo raudonos, šerkšnu kvepiančios ir šviežio sviesto geltonos iki pelenų pilkos – Fridos gyvenime nieko nėra juodo, tikrai nieko. Tai pasakojimas apie atskirai egzistuoti negalinčius ir nuo buvimo drauge kenčiančius mylimuosius, apie jų įspūdingą kūrybą, apie komunistų veiklą Meksikoje, kapitalizmą Amerikoje ir siurrealizmą Europoje.