Niekieno žemė

Keliautojo ir fotografo iš Lietuvos Deniso Vejo knyga „Niekieno žemė“ – tai jo ilgų kelionių rezultatas. Autoriaus patirtys šokiruoja ir atveria akis. Jis lankėsi pasaulio užkampiuose, ėjo keliais, kuriais mažai kas vaikšto, sutiko žmones, kurie dažnai būna nematomi ir dabar pateikia tą nematomą realybe su atsargaus tyrinėtojo subtilumu.

Deniso Vejo vaizdų ir tekstų esė knygoje iš tolimų kelionių „Niekieno žemė“ užfiksuota jo matyta ir gyventa kasdienybė. Vaizduose ir tekstuose autorius fiksuoja žmones, kuriuos sutiko. Jis neieško populiarių lankytinų vietų, nesiekia pažinčių su žinomais žmonėmis, bet mėgaujasi lankydamas atkampias ir turistų nematytas vietas, pažindamas gyvenančius paprastą gyvenimą gyvenančius ir kasdienius darbus dirbančius žmones. Paslėpta realybė – ne tokia blizganti, ne tokia tvarkinga ir išpuoselėta, kokią pasaulis norėtų rodyti ir matyti – tai viena pagrindinių D. Vejo temų.

„Niekieno žemėje“ kaip ir savo kelionėse autorius ieško ir keistų, visuomenės atstumtų ar prie jos nepritampančių žmonių. Jo teigimu, tai – didžiausia jo aistra, nes ir pats gana anksti suprato, kad nėra „oficialiojo pasaulio žmogus“.

Deniso Vejo fotografijose ir tekstuose atsiveria žmogiškasis laikinumas ir gamtiškumas, laukinės išgyvenimo akimirkos ir grakštūs ritualai. Jis aplankė Benine (Vakarų Afrikos valstybė) vykstančius vudu sektų susirinkimus, praleido žiemą su šamane Kazachstane, fiksavo vadinamuosius „vaivorykštės susitikimus“, lankėsi karo apimtoje Ukrainoje.

Pats autorius, kuris po pasaulį keliauja jau 12 metų, teigia, jog jį veda instinktai ir nuojautos. Ir visuomet atveda stebėtinai tiksliai ten, kur jam ir reikia būti – kur gauna atsakymus į tuo metu kankinančius klausimus arba sutinka žmones, kuriuos kankina tie patys klausimai. Savo atsiskyrimą nuo tradicinio pasaulio ir priimtų visuomenės normų Denisas pradėjo prisijungdamas prie hipių bendruomenės. Tačiau po kurio laiko ir čia jis nustojo matyti prasmę, tad išėjo ieškoti savęs.
Atsakymus jis rado pasakodamas kitų istorijas.

„Mane visada labiausiai traukė atstumti visuomenės ir patys atmetę jos diktatą. Žmogiškoji būtybė tapo mano fotografijos darbų protagoniste. Atstumtasis, marginalas, nelegalas, keistuolis, klounas, maištininkas, vandalas: šiuos žodžius renkuosi todėl, kad suprantu, kad tai iš tiesų realu – nenugludinta, tikra ir nesaugu“.
Denisas Vejas