Šioje knygoje "Nidos mokyklos kronika" skelbiami trys Nidos mokyklos istorijos dokumentai: 1. Nidos mokyklos kronika (1894-1923 m.), 2. Nidos mokyklos kronika. I tomas (1923-1933 m.) ir 3. Nidos mokyklos kronika. II tomas (1934-1944 m.).
Gausiai nuotraukomis ir laikraščių iškarpomis iliustruotą kroniką – du įrištus tomus – 1923 m. pradėjo ir rašė vyriausiasis mokytojas Henry Fuchsas, o nuo 1934 m. iki 1944-ųjų pabaigos tęsė vėliau dirbę mokyklai vadovavę mokytojai.
Šiuose dokumentuose išsamiai aprašoma Nidos bažnyčios ir mokyklos įkūrimo ir pastatymo istorija, taip pat žvejų bendruomenės kasdienybė ir reikšmingi kaimo, Kuršių nerijos ir Klaipėdos krašto įvykiai.
Knygos "Nidos mokyklos kronika" vertę didina ta aplinkybė, kad čia pateikiama daug niekur kitur nepublikuotos informacijos.
Leidėjo žodis
Leidėjo žodis
Senųjų Lietuvos istorijos knygų kolekcininkai neturi sąlygų leisti jų iš naujo. Prieš keletą šimtmečių išėjusios knygos perleidžiamos retai, ir tai veikiau bibliofiliniais ar knygos populiarinimo, bet ne moksliniais tikslais. Mokslininkai pirmenybę teikia originalui pagrįstai baimindamiesi, kad kartotinėje laidoje gali atsirasti riktu ir netikslumų. Kas kita - rankraščiai. |uos aptikusiam retenybių medžiotojui širdis ima dažniau plakti: juk tai gali būti naujas takelis didžiulėje pažinimo girioje ir juo žingsniuoti turi teisę ne tik laimingasis radėjas, bet ir smalsi bendruomenė.
Rankraščio sąvoka nėra stabili, tarsi iškalta akmenyje - ji išgyveno keletą istorinės raidos etapų. Iki spausdintų knygų pasirodymo rankraščiai buvo pagrindinė ir beveik vienintelė minties įamžinimo bei sklaidos priemonė. Prieš atsirandant pirmiesiems inkunabulams rankraštinės knygos buvo tiražuojamos vienuolynų skriptoriumuose, kad būtų prieinamesnės skaitytojams. Tokie tiražai galėjo būti iki keliasdešimties egzempliorių, deja, laikas be gailesčio išretino jų gretas iki vienetų ar net visiškai sunaikino.
Vėliau rankraščiai nebebuvo tokie reikšmingi ir tapo vienu iš knygos rengimo etapų. Žinoma, kai kurie kūrėjai neturėjo net minties išleisti knygą ir rašė sau bei savo artimiesiems. Tokio niekada nespausdinto rašytinio palikimo vertė labai nevienoda - nuo padrikų apmąstymų ir banalios poezijos iki genialių mokslinių traktatų ar įstabios grožinės literatūros, kurios autoriui esant gyvam likimas tiesiog pašykštėjo pripažinimo.
Šiuo požiūriu labai įdomus reiškinys yra XIX a. Lietuvos istorijai svarbių rankraščių plitimas intelektualų bendruomenėje. Kaip ryškų pavyzdį derėtų paminėti Simono Daukanto 1822 m. parašytą pirmąjį istorijos veikalą lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių". Žinoma, kad šis rankraštis ne tik buvo studijuojamas jaunojo grafo Jurgio Platerio, bet ir buvo naudingas kitam iškiliam istorikui Teodorui Narbutui, išleidusiam devynių tomų Lietuvos istoriją lenkų kalba. Rankraštis „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" 1919 m. rastas Veprių dvaro bibliotekoje ir tik 1929 m. išleistas Kaune, taigi praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo. Jeigu ne rūpestingi amžininkai, vertingas veikalas galėjo ir nesulaukti dienos, kai taps plačiai prieinama knyga.
Šios knygos leidėjo aptiktas ir 2012 m. pavasarį Berlyno "Bassenge" aukcionų namuose įsigytas dviejų tomų rankraštis vokiečių kalba Chronik der Schule zu Nidden ("Nidos mokyklos kronika") priklauso kategorijai rankraščių, kurie dažniausiai nėra leidžiami. 1923-1944 m. kruopščiai rašytas metraštis, kaip ir mokyklos himnas ar vėliava, yra tam tikra įstaigos garbės regalija, įkūnijanti jos atsiradimo ir raidos istoriją. Kronikos sumanytojas ir autorius mokytojas Henry Fuchsas bei jo talkininkai pateikė ne sausą mokyklos veiklos, įvykių ir faktų išklotinę, o išsamią Nidos ir jos apylinkių istorijos apžvalgą: dėmesingai aprašė vietos gyventojų šiokiadienius ir šventes, rūpesčius ir godas.Šiandien „Nidos mokyklos kronikos" rankraštis yra kur kas daugiau nei karo audros svetur nublokštas mokyklos metraštis. Tai istorinis šaltinis, padedantis plačiau pažinti unikalaus Lietuvos kampelio - Kuršių nerijos - ir ne mažiau savitos ten gyvenusios bendruomenės istoriją XX a. pirmoje pusėje. Manding, svarbiausia, kad kronika padeda atkurti tai, ko neįstengia padaryti įprastiniai archyviniai dokumentai ar šaltiniai: vaizduotės akimis apžvelgti ne tik pačią vietovę, bet ir čia gyvenusius žmones, bendruomenę istorijos virsme.
Abejodamas savo teisumu konsultavausi su pripažintais Mažosios Lietuvos istorijos autoritetais - Lietuvos Respublikos mokslų akademijos moksliniu sekretoriumi prof. Domu Kaunu ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktore doc. Silva Pocyte. Jų padrąsinimas laikytinas taip pat svaria šios knygos atsiradimo priežastimi.
Džiugiausia patirtis laukė pradėjus įgyvendinti šį projektą. Teko ne teoriškai, o praktiškai įsitikinti, kiek daug Lietuvoje yra profesionalių ir knygų leidybai atsidavusių žmonių, kurie neskaičiavo nei darbo valandų, nei honorarų, bet labiausiai rūpinosi būsimos knygos turiniu ir išvaizda.
Nuoširdžiausios padėkos nusipelno geroji projekto siela - transkripcijos rengėja ir vertėja Vilija Gerulaitienė, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Buvo malonu bendradarbiauti su puikia Kuršių nerijos žinove istorike dr. Nijole Strakauskaite, parašiusia šiai knygai mokslinį įvadą. Vertingų patarimų pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis. Tobulinant rankraščio transkripciją, aiškinantis sunkiai įskaitomas vietas ne kartą prašyta Humboldtų universiteto Vokiečių kalbos ir lingvistikos instituto specialistės PD dr. Christianes Schiller pagalbos, ji parašė ir specialų įžangos komentarą. Kalbos netikslumų atitaisymu kruopščiai rūpinosi Lina Kaminskienė. Knygos leidyba gyvai domėjosi Rytų ir Vakarų Prūsijos kraštotyros draugijos "Prussia" prezidentas Hansas-Jorgas Froese: jis patikslino kai kuriuos duomenis, atsiuntė leidinį iliustruojančių nuotraukų ir visos šeimos vardu davė sutikimą jas skelbti. Knygos spausdinimą rūpestingai globojo UAB „Petro ofsetas" vadovas Petras Kalibatas. Entuziastingos pagalbos sulaukėme iš Barbaros C. VVurster ir Hanso-Joachimo Feussnerio-VVursterio. Nuoširdžiai dėkoju bičiuliui iš Kauno Gerardui Skrickiui.
Esu dėkingas šeimai - žmonai Dianai ir tėveliams, palaikiusiems mano mintį leisti knygą, nors šis darbas kainavo laiko (ir ne tik). 2014 m. palikus šį pasaulį mano brangiajai mamai, savo kuklaus darbo rezultatą skiriu jos atminimui.
Knygos idėjai iš pat pradžių pritarė daug draugų Lietuvoje ir užsienyje, jie buvo pasirengę skirti lėšų šiam projektui įgyvendinti. Visi jie išvardyti specialiame knygos garbės puslapyje.
GITANAS NAUSĖDA
