Nežymi dizartrija

Logopedo darbo praktikoje dažnai pasitaiko vaikų tarimo trūkumų, kurie pagal išorinius požymius labai primena dislalijas, tačiau, taisant juos, paaiškėja, kad tai dizartrijų atvejai, kurių šalinimui reikia labai ilgo ir atkaklaus darbo. Beje, rezultatas dažniausiai būna nepakankamai geras.
Laiku neatpažinus nežymios dizartrijos atvejų ir patikimai jų neatskyrus nuo išoriškai panašių dislalijų, vaikas negauna optimalios logopedinės pagalbos ir jo kalba net ir po ilgų darbo mėnesių ar metų lieka neištaisyta arba ištaisyta tik dalinai. Nors pasireiškus nežymiai dizartrijai garsų tarimo sutrikimai turi savo specifinius ypatumus, tačiau išoriškai jie yra panašūs į kitus garsų tarimo sutrikimus. Todėl nežymios dizartrijos ir kitų kalbos sutrikimų, panašių į ją, diferencinė diagnostika yra sudėtinga. Pastebėta, kad nežymios dizartrijos atvejais garsų tarimo trūkumai ne tik sunkiai koreguojami, bet turi neigiamos įtakos formuojantis foneminei bei leksinei-gramatinei kalbos sandarai, o tuo pačiu neigiamai veikia visą vaiko mokymosi procesą.
Todėl labai svarbu laiku atpažinti ir pašalinti nežymią dizartriją, kad kalbos sutrikimas netaptų kliūtimi vaiko mokymosi procese. Vaikų su cerebriniu paralyžiumi žymios dizartrijos etiologija, simptomatika, mechanizmai bei korekcija specialiojoje literatūroje nušviesti pakankamai, tačiau apie nežymią dizartriją rašoma labai mažai. Taisant šios rūšies kalbos sutrikimus, logopedų praktikoje dažniausiai naudojami tradiciniai darbo būdai, kurie taikomi šalinant dislalijas. Dėl to rezultatas neatitinka lūkesčių, nes į sutrikimų specifiką įsigilinama nepakankamai.
Deja, logopedijos teorijoje ir praktikoje nežymios dizartrijos simptomai, jų sandara, kalbos trūkumų struktūra, atpažinimo metodai, dar ne visiškai išty