Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika

Friedrichas Nietzsche krikščionybę laikė vergišku tikėjimu, asketizmu ir gyvenimo teigimą represuojančia jėga, o Karlas Marxas siejo ją su dominuojančius galios santykius pateisinančia masių ideologija. Viena svarbiausių "Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo tikėjimas" tezių yra tai, kad abu krikščionybės kritikai yra teisūs, jei į krikščionybę žiūrėsime milžinišką galią sutelkusių bažnyčios hierarchų bei viešųjų „krikščioniškų vertybių“ sergėtojų akimis.

Viena svarbiausių knygos "Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika" tezių, jog tik išsilaisvinimo politika – viešas veiksmas siekiant kolektyviai kurti socialiniu teisingumu ir lygybe grįstą visuomenę – įgalina tikinčiuosius atsispirti religijos ir ideologijos simbiozei.
Knygoje bandoma konstruoti alternatyvią tikėjimo sampratą, susiejant ją su išsilaisvinimo politika.

Kokia yra tikėjimo prigimtis?
Kaip filosofiškai konceptualizuoti subjekto sampratą?
Koks politikos ir religijos santykis?
Ar galima (ir jei taip, tuomet kaip) atskirti ideologiją nuo religijos?
Kas yra išsilaisvinimo politika ir kuo jai reikšmingas tikėjimas?
Ar seksualumo represavimas bei ekonominės eksploatacijos legitimacija yra vienintelis krikščioniškos ideologijos raiškos būdas?

Diskutuodamas su Karlo Marxo, Louis Althusserio, Alain Badiou, Alasdair MacIntyre‘o, Søreno Kierkegaardo, Immanuelio Levino samprotavimais apie ideologiją, tikėjimą ir politiką, Andrius Bielskis bando atsakyti į šiuos klausimus netylančių diskusijų apie bažnyčios įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui kontekste.