Nespeiskite katės į kampą

Katės ir pelės žaidimas niekada nepabosta. Laimi tai viena, tai kita.



Naujo lietuviško detektyvo "Nespeiskite katės į kampą" autoriai Beata Januškaitė-Lukaševič ir Zurabas Džavachišvilis lemtingam susidūrimui suveda dvi savo srities profesionales. Įtakinga modelių agentūros vadovė Olivija ir kukli policijos tyrėja Laura kartą jau buvo susitikusios. Tada Olivijai pavyko išsisukti nuo bausmės. Kas laimės šį kartą: pinigai, platūs ryšiai ir iki šiol klestėjęs nusikaltėlių pasaulis, kuriantis vis naujus žiauraus "verslo" planus, ar lėšų, bet ne ryžto stokojanti Lietuvos teisėsauga?

Knyga "Nespeiskite katės į kampą" - skirta tiems, kas tiki, kad kasdienis sunkus darbas anksčiau ar vėliau leis teisingumui triumfuoti. Įsijausti į detektyvinį pasakojimą padės ir atpažįstamos nesenos mūsų istorijos, ir šiandienos detalės.


"...Ir tik vieną kartą Olivija ne juokais išsigando. Nes visos jos galios, kerai, pinigai, ryšiai pasirodė esą bejėgiai prieš užsispyrusią, principingą bobą su policijos pažymėjimu. Nei Olivijos žadami aukso kalnai, nei jos užtarėjų perspėjimai ir gąsdinimai, nei žiniasklaidos pradėtas staugimas, - žodžiu, niekas negalėjo sustabdyti tos Kaminskienės, užsibrėžusios aiškų tikslą žūtbūt pasiųsti Oliviją į Panevėžį mokytis siuvėjos amato. Kai kas iš Olivijos draugų skėstelėdami rankomis, nedviprasmiškai siūlė kraštutines priemones - avariją, nelaimingą atsitikimą, dingimą be žinios, račiau Olivija nedrįso; ne todėl, kad jai pagailo tos bjaurios tyrėjos, ne dėl mirtinos nuodėmės baimės. Tiesiog tyrimas labai plačiai skambėjo ir fizinis tyrėjos pašalinimas būtų tik dar labiau sukomplikavęs Olivijos padėtį, - visi tyrimo siūlai vedė į jos valdomą "Grožio imperiją". Nors savo vizijose Olivija nuolat regėjo įvairiausius Kaminskienės egzekucijos variantus, įskaitant aprobuotus dar viduramžiais: ketvirčiavimą, galvos nukirsdinimą, sudeginimą..."

IŠTRAUKA

Viršininko skambutis nežadėjo nieko gero.

Ne todėl, kad jis nuskambėjo vėlyvą penktadienio popietę, kai pareigūnai paprastai nepradeda naujų darbų, o tik "valo uodegas" stengdamiesi nepalikti jų kitai savaitei ir tuo neaptemdyti išsvajotų išeiginių. Ir ne todėl, kad pavertė niekais Lauros planus nueiti po darbo su kolege Aida į "Panoramą", stūksančią priešais Policijos departamentą, pasidairyti po didžiules nuolaidas žadančias parduotuves, po to atsipalaiduoti kokioje viešojo maitinimo įstaigoje, palepinti save, mylimąją, skaniu maistu, žodžiu, bent trumpam ištrūkti iš amžino užburto rato "namai - darbas - namai"...

Jeigu viršininkas būtų tepasakęs "Kaminskiene, užbėk", Laura neįžvelgtų nieko rimta, kreiptis vienas į kitą pavardėmis buvo viena iš senų skyriaus tradicijų. Tačiau Butkus neįprastai rimtu balsu paprašė: "Laura, užeik". Tai jau buvo signalas, kad reikalas, matyt, neeilinis ir veikiausiai artimiausiu metu gerokai sujauksiantis ramų tyrėjos Kaminskienės gyvenimą. Tiesa, epitetas "ramus" apskritai netinka kriminalinės policijos pareigūnų darbui (ir pačiam gyvenimui) apibūdinti, apie tikrąją ramybę jie gali tik svajoti, kaip ir apie padorią pensiją; štai ir dabar Laura negalėjo skųstis tiriamų bylų ir kitų organizacinio pobūdžio reikalų stygiumi. Tačiau viskas vyko planingai, be karštligės, įprasta vaga, nors Laura puikiai žinojo, kad tokia tarnybinė idilė labai laikina ir bet kurią akimirką gali kilti audra, apverčianti aukštyn kojom visus planus, sudaužanti į šipulius ir taip jau nenormalų gyvenimo ritmą.

Todėl ji giliai atsiduso, mechaniškai brūkštelėjo delnu per trumpai kirptus plaukus - rūpintis dailesne šukuosena vis tiek nebuvo nei laiko, nei jėgų, - sekundę stabtelėjo, įsižiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje, į kelias ankstyvas - jai tik neseniai sukako trisdešimt šešeri - raukšleles akių kampuose. "Rudenėju, ryškiai rudenėju", - Laura prisiminė kažkada girdėtas poeto eiles ir, dėl visa ko pasiėmusi užrašų knygelę ir tušinuką, ne itin skubėdama nuėjo pas skyriaus viršininką, rezidavusį visai kitame pastato aukšte.

Neatsitraukdamas nuo kompiuterio Butkus linktelėjo Kaminskienei, atseit, luktelėk, aš tuoj. Abejingai gūžtelėjusi pečiais, Laura porą minučių palaukė, kol viršininkas išsiųs elektroninį laiškelį ir atsisuks į ją kartu su didele juoda kėde, visiškai nedemokratiška, nes buvo aiškiai skirta tik storiems viršininkų užpakaliams. Nori tokios pat minkštos ir patogios kėdės - užsitarnauk, padaryk karjerą, užsiaugink atitinkamą užpakalį! Nesugebi? Tenkinkis paprastesniais baldais, per ilgus metus įvarančiais kam hemorojų, kam stuburo iškrypimus...

Kurį laiką Butkus žvilgsniu tyrinėjo Laurą, tarsi stengdamasis atspėti, kokia pavaldinės nuotaika ir nuo ko būtų patogiausia pradėti. Tiesa, pavaldumas buvo labiau oficialus, nes ilgus metus jie abu ėjo tas pačias garbingas, bet nedėkingas tyrėjų pareigas, ir tik prieš pusmetį Butkui nusišypsojo laimė įsitaisyti atsilaisvinusioje juodoje kėdėje, nes buvęs skyriaus viršininkas pagaliau išplaukė į platesnius vandenis. Ką gi, didesniam laivui - didesnė torpeda... Laura nuoširdžiai pasidžiaugė Butkaus sėkme - vyras neblogas, nepasipūtęs, turi patirties, ne iš nuogirdų išmano tyrėjų darbą. Tiesa, turi savų tarakonų galvoje, bet kas jų neturi? Ir nors pačios Lauros darbo stažas, patirtis bei nuopelnai buvo ne ką mažesni, ji net teoriškai nesitikėjo atsisėsti į tą itin minkštą kėdę: kad ir kiek Lietuvoje būtų skelbiamos lygios vyrų ir moterų teisės, tikrovėje iki jų dar labai toli. Kiek moterų vadovių visoje policijos sistemoje? Vienos rankos pirštų užteks...