Knygoje "Nerimas" - Lietuvos mokslų akademijos tikrieji nariai – literatūrologė, filosofas, istorikas, teisininkas ir ekonomistas – kiekvienas savaip žvelgia į svarbiausias humanitarines ir socialines grėsmes bei jų padarinius Lietuvai. Atsižvelgdami į tai, kad visapuse Lietuvos strateginės situacijos moksline analize nesidomi nei mūsų išrenkamos valdžios, nei biurokratinis aparatas, mokslininkai patys ėmėsi analizuoti humanitarinę, socialinę, ekonominę ir teisinę mūsų valstybės situaciją.
Apie nerimą keliančias grėsmes neatsitiktinai prabilta Mokslų akademijoje – juk būtent čia subrendo Sąjūdžio, Žaliųjų judėjimo ir kitos pilietinės iniciatyvos, mokslininkai vieni iš pirmųjų kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėjas ir vieni iš pirmųjų įspėja dėl jai kylančių grėsmių. Kol kas neturime kompleksinės šalies situacijos analizės, atliktos remiantis stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių įvertinimo metodologija. Tokiai analizei atlikti reikia inicijuoti daug išsamių studijų, reikalaujančių visų Mokslų akademijos skyrių ir šalies mokslo institucijų pastangų, o šios knygos autoriai pateikia įžvalgas apie bene svarbiausias – humanitarines – grėsmes ir galimus jų padarinius. Humanitarinis laukas pats bendriausias, labiausiai susijęs su žmogaus gyvenamuoju pasauliu, vis dėlto kone visose šalies gyvenimo srityse juntamas didėjantis humanistinio aspekto trūkumas. Iš šių įžvalgų autorių penketuko net trys humanitarai savitai pateikia humanistinį grėsmių vertinimą, o teisininkas ir ekonomistas apibendrindami komentuoja, ką gali ir ko negali teisė bei ekonomika. Pateiktos grėsmių įžvalgos nėra išbaigtas mokslinis darbas, tačiau jomis siekiama paskatinti tolesnius tyrimus, skirtus analizuoti Lietuvos strateginę situaciją ir aiškintis nacionalinės pažangos strateginius prioritetus.
"Valstybė, siekianti ateities, turi gyventi veidu atsigręžusi į kultūrą pačia bendriausia prasme; kultūrai priklauso ne tik opera, knyga, paveikslas ar performansas, kultūrai priklauso ir rūpestis nuošalios mokyklos mokinukais."
Viktorija Daujotytė
"Teismų teisės kuriamoji funkcija kai kuriose valstybėse yra tokia akivaizdi ir agresyviai aktyvi, jog su nerimu imta kalbėti apie tai, kad teismai tapo pačia pavojingiausia valstybės valdžios šaka."
Valentinas Mikelėnas
"Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje."
Arvydas Šliogeris
"Kuo labiau blogėja žmonių gyvenimo kokybė ir sąlygos šalyje, tuo ambicingesni, bet nerealūs ilgalaikiai strateginiai tikslai primygtinai peršami žmonėms."
Aleksandras Vasiliauskas
"Ar Lietuvai tikrai reikalingesni išsilavinę amatininkai, praktikai ir siaurų technologijos mokslų šakų specialistai? Ar tikrai nereikalingi filosofai ir menininkai, neva mintantys verslo uždirbtais pinigais, savo įžvalgomis kartais gąsdinantys visuomenę ir gadinantys gyvenimą politikams?"
Vladas Žulkus
TURINYS
TURINYS
Prologas / 7
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
1. Grėsmių yra visada / 15
1.1 Tolima dabarties pradžia / 18
1.2 Grėsmės analitika; pozityvo svarba / 29
1.3 Ar išnaudota Pirmosios Respublikos patirtis? / 42
1.4 Humanizmas klumpa lygioje vietoje / 45
1.5 Apie kalbą ir moralinę atmosferą / 50
1.6 Apie grėsmę pritraukiančius veiksnius / 57
1.7 Ar esame atviri pasauliui? / 63
1.8 Apie ką mąsto jauni / 68
ARVYDAS ŠLIOGERIS
2. Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai / 73
VLADAS ŽULKUS
3. Humanitariniai mokslai ir universitetai. Kiek esama realios grėsmės? / 91
3.1 Kur tos grėsmės? / 93
3.2 Humanitariniai mokslai universitetuose / 96
3.3 Studijos ir reforma / 99
3.4 Kalbų studijos ir humanitariniai mokslai / 105
3.5 Taikomumas ir atvirumas pasauliui / 109
VALENTINAS MIKELĖNAS
4. Ką gali ir ko negali teisė / 119
4.1 Kas yra teisė? / 122
4.2 Ar teisę kuriame patys? / 123
4.3 Taisyklių stabilumas / 125
4.4 Taisyklių gausa / 126
4.5 Statiškosios ir veikiančiosios teisės konfliktas / 128
4.6 Teisė ir ekonomikos krizė / 130
4.7 Ar teisė gali kelti grėsmę? / 133
4.8 Teisė sau, moralė sau? / 134
4.9 Teisės fetišizavimas / 136
4.10 Teisinis fanatizmas / 137 Vietoj epilogo / 139
ALEKSANDRAS VASILIAUSKAS
5. Ką gali ir ko negali ekonomika / 141
5.1 Nekontroliuojamo pelno siekimo agresija / 143
5.2 Lietuva - silpstančių žmogiškųjų išteklių kraštas / 153
5.3 Netinkamas ekonomikos mokslinių tyrimų vykdymas / 161
5.4 Žmogaus saugumą užtikrinančio apsirūpinimo būtiniausiais pragyvenimo šaltiniais stoka / 169
5.5 Nepaslankus Lietuvos visuomenės ir valstybės valdymo struktūrų tobulinimas / 176
Epilogas / 189
IŠTRAUKA
1.1
Tolima dabarties pradžia
Siekdami suvokti Lietuvos dabartį jos saugumo arba nesaugumo požiūriais, turime gręžtis ir atgal. Kai kurios dabarties grėsmių šaknys jau toli istorijoje. Mūsų gyvenamasis, patirties horizontuose išsiskleidžiantis laikas prasideda nuo Sąjūdžio, nuo pirmųjų nepriklausomumo idėjų ir nepriklausomybės paskelbimo.
Sąjūdis ateina iš toli - ištarta Justino Marcinkevičiaus, vieno iš svarbiųjų Lietuvos sujudimo vardų. Galingas pradžios judesys, perėjęs į judėjimą prieš imperiją, už laisvę, nepriklausomybę. Kas ištarė naujos būsenos vardą - sąjūdis, - turėjo gerą kalbos klausą, girdėjo istoriją. Pirminė Sąjūdžio retorika - žodžiai simboliai: tėvynė, Lietuva, laisvė, demokratija. Jie greit susidarė, bet dar greičiau ėmė tuštėti. Jei ištuštėja pamatiniai žodžiai, ištuštėja ir žmogaus sąmonė. Tuščias žmogus negali būti laisvas. Ir tai yra pavojinga - ne tik atskiriems individams, bet ir visuomenei. Šiandieninė padėtis Ignalinos atominėje elektrinėje yra padėties Lietuvoje lakmuso popierėlis. Ką mes galime statyti?
Simptomiška, kad apie grėsmių suvokimą ir analizes prabilta Lietuvos mokslų akademijoje. Čia ir Sąjūdžio pradžia. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje; jau pablukusiose nuotraukose daug veidų - įdėmūs, susikaupę; tai lyg bendras veidas. Didžioji moralinė Sąjūdžio pamoka - surasti sutarimą, surasti pradžios galimybę. Laisvė yra ir atsakomybė, laisvė yra ir darbas, sunkus, atkaklus. Mums trūko šią tiesą suprantančių. Trūko, ir atrodo, kad vis labiau trūksta ir pajėgiančių suvokti laisvės - kaip ir kitų žmogaus pasaulio sąvokų - prieštaringumą. Silpnieji atsiliko pakelėse, turtas koncentravosi be teisingumo garantijų, demokratiniai procesai buksavo.
Klydome manydami, kad su Sąjūdžiu ėjo tik tie, kurie sovietinio režimo laiku buvo patyrę skriaudų, didesnių ir mažesnių. Ne, su Sąjūdžiu ėjo ir tie, kurių skriaudos dar laukė - jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai neteks darbo, bus apeiti privatizacijos, apvogti investicinių čekių aferų, bankų griūties, kai išvažiuos svetur - lyg išvaromi. Su Sąjūdžiu ėjo ir didelė dalis prie režimo prisitaikiusių, prisigyvenusių, bet nesutapusių. Žinoma, ir sutapusių, ieškančių naujų galimybių sutapti. Dalis suklydusių, laukusių supratimo, atleidimo. Būtų buvę išmintinga telkti, vienyti norėjusius dirbti Lietuvai, blaiviai suprantant, kad visi niekad nėra visi. Visų tik turi pakakti, kad re-publica taptų svarbi, o viešojo reikalo pirmenybė neabejotina.
Bet žmonijos istorijoje nebuvo ir nebus pergalių be pralaimėjimų. Pergalių turime. Ir praeities pralaimėjimų daugėja, kai darosi sunku. Kai jau nepakeliama, ir buvusios pergalės ima svirti pralaimėjimo pusėn. Šių dienų mūsų problema - naujai besiformuojantis ar ir jau susiformavęs sąstingis, didžioji Sąjūdžio priešybė. Sąstingis prasidėjo ne tik nuo finansų, ekonomikos krizės; jo šaknys suabsoliutintame pasitikėjime laisvąja rinka, pelno visagalybe, kapitalizmo teisybe. Vienintelė laisvoji rinka, vienintelė savireguliacinė sistema tėra gamta, bet ir joje yra kataklizmų. Žmogaus pasaulyje negali būti nieko absoliučiai laisvo, laisvė yra tik susitarimai dėl laisvių. Rinka teturi tiek laisvės, kiek jos turi žmogus, nepažeidžiantis būtinųjų būties ribų, esantis su kitais, tarp kitų. Mes praradome didelę dalį Sąjūdžio, ypač pirmojo jo etapo, skatintų susitarimų, kuriais nevengta ir apribojimų. Didžiausias šiandienos uždavinys - atnaujinant ir dalines sutartis telkti visuomenę, kiek įmanoma, teisingiau skirstyti mokesčių naštą, paramas, lengvatas. Reikėtų rūpestingai permąstyti meno, kultūrinės veiklos, knygų leidybos apmokestinimą - kultūros sąskaita jokių problemų neišspręsime. Tai būtina suvokti valdančioms politinėms jėgoms. Tvarkyti valstybės reikalų einama kaip į sceną. Eiti reikėtų kaip į areną - palenkus galvą: įtemptam mąstymui, būtinų sprendimų ir neišvengiamų kompromisų priėmimui, smūgių atlaikymui, moralumo išbandymui.
