Tai atrodė vien patogus susitarimas.
Vyrų dėmesio nestokojanti gražuolė našlė Izabelė Pelham nebetrokšta vedybų. O markizui Džerardui Folkneriui reikalinga žmona. Ir Izabelė, ir Džerardas, skandalingai pagarsėję savo meilės ryšiais, turi asmeninių sumetimų: abu puikiai suvokia, kad jųdviejų vedybos būtų abipusiškai naudingas susitarimas.
Deja, netrukus po šios „patogios“ santuokos paslaptingas tragiškas įvykis priverčia Džerardą išvykti iš Londono ir palikti žmoną.
Kai jis grįžta po ketverių metų, tai jau nebe tas žavingas palaidūnas, už kurio ištekėjo Izabelė. Surimtėjusio, ryžtingo, paslaptingo vyro nebetenkina santuoka, grįsta vien išskaičiavimu.
Ar moteris, apsisprendusi nebeatverti širdies meilei, išlaikys sau duotą pažadą? Ar ji pasitiki Džerardu tiek, kad visiškai atsiskleistų sutuoktiniui, kuris grįžo kaip žavus nepažįstamasis?
Sylvios Day kūriniai užima pirmą vietą
The New York Times ir kituose tarptautinių bestselerių sąrašuose. Ji yra daugiau nei dvidešimt apdovanojimų pelniusių romanų, parduodamų daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, autorė. Dvidešimt septyniose šalyse Sylvia Day yra perkamiausia autorė, jos kūriniai išspausdinti daugiau kaip šešiolikos milijonų egzempliorių tiražu.
Kino ir televizijos kompanija
Lionsgate ketina ekranizuoti „Crossfire“ seriją televizijai.
Goodreads Choice Award rašytoja nominuota geriausia autore.
Apsilankykite Sylvios Day svetainėje ir paskyrose: www.sylviaday.com, Facebook.com/AuthorSylviaDay ir Twitter @SylDay.
Iš anglų kalbos vertė Gunda Davulytė
Knygos ištrauka
PROLOGAS
Londonas, 1815 m.
- Ar iš tikrųjų ketini nukniaukti geriausio savo draugo meilužę?
Džerardas Folkneris, šeštasis markizas Greisonas, žiūrėjo į minimą moterį ir šypsojosi. Gerai jį pažįstantieji suprato tą išraišką ir už jos slypinčius nedorus kėslus.
- Be abejo, ketinu.
- Niekšiška, - sumurmėjo Bartlis. - Per žema net tau, Grėjau. Ar nepakanka, kad statai ragus Sinkleriui? Juk žinai, ką Markhamas jaučia Pel. Jis dėl jos pakvaišęs.
Grėjus žinovo žvilgsniu tyrinėjo ledi Pelham. Nebuvo jokių dvejonių - jinai atitinka jo poreikius. Graži ir skandalinga - net gerai pasistengęs nebūtų sumodeliavęs žmonos, tinkamesnės savo motinai paerzinti. Pel, - taip ją švelniai vadindavo, - buvo vidutinio ūgio, tačiau stulbinamų kūno linkių, sukurta vyro malonumui. Velionio grafo Pelhamo našlė kaštoniniais plaukais pasižymėjo begėdiška aistra, sukeliančia priklausomybę, - bent taip teigė gandas. Ankstesnis jos meilužis lordas Pirsonas ilgam pasinėrė į sielvartą po to, kai ji nutraukė jųdviejų romaną.
Džerardas be vargo suvokė, kodėl vyras galėtų gedėti prarasto jos palankumo. Ryškioje didžiulių sietynų šviesoje Izabelė Pelham žėrėjo tartum įstabus brangakmenis, kainuojantis daug ir vertas kiekvieno šilingo.
- Ak, Grėjau. Žinai, dievinu tavo humoro jausmą. Sunku rasti vyrų, taip pasigėrėtinai nesidrovinčių savo nedorumo.
- Ir apverktinai sunku rasti tokią begėdiškai seksualią būtybę kaip tu, mano brangioji Izabele. Bijau, kad išties esi tokia vienintelė ir todėl mano reikmėms tu nepamainoma.
Ji sviedė jam įkypą žvilgsnį.
- Man susidarė įspūdis, kad ketini pasilaikyt tą aktorę, tą dailutę, kuri niekaip neprisimena savo vaidmenų žodžių.
Džerardas nusišypsojo.
- Taip, teisybė. Viskas taip ir yra.
Ana nesugebėtų vaidinti, net jei jos gyvybei grėstų pavojus. Jos talentai slypėjo kitoje, kūniškesnėje srityje.
- Ir garbės žodis, Grėjau. Tu man per jaunas. Juk žinai, kad man dvidešimt šešeri. O tau... - ji nuvėrė jį primerktomis akimis. - Na, tu tikrai žavus, bet...
- Man dvidešimt dveji, Pel, ir aš galiu puikiai tave patvarkyti, neabejok tuo. Tačiau tu ne taip supratai. Aš turiu meilužę. Tiesą sakant, dvi, o tu turi Markhamą...
- Taip, ir su juo dar toli gražu nebaigta.
- Pasilaikyk jį, aš neturiu nieko prieš.
- Man palengvėjo gavus tavo pritarimą, - sausai tarė ji, o tada vėl nusijuokė; Grėjui visad patiko jos juoko skambesys. - Tu visai pamišęs.
- Dėl tavęs, Pel, be jokios abejonės. Nuo pat pradžių.
- Tačiau permiegoti su manimi nenori.
Jis pažvelgė į ją vertinamai, grynai vyriškai, atkreipė dėmesį į sirpias krūtis, pūpsančias gilioje korsažo iškirptėje.
- Nagi, šito aš nesakiau. Tu graži moteris, o aš lengvai susižavintis vyras. Tačiau kadangi, šiaip ar taip, ketiname susisaistyti, neturi reikšmės, kada nuspręsime drauge sugriūti į lovą, tiesa? Tam šuoliui turėsime visą gyvenimą, jei nutarsime, kad tai suteiks abipusį malonumą.
- Tu girtas? - suraukusi antakius paklausė ji.
- Ne, Izabele.
Pel stabtelėjo, tad sykiu teko sustoti ir jam. Ji įdėmiai pažvelgė jam į veidą, o tada papurtė galvą.
- Jei tu kalbi rimtai...
- Štai kur tu! - pasigirdo balsas už jųdviejų.
Išgirdęs Markhamo balsą Džerardas vos susilaikė nenusikeikęs, tačiau į draugą atsigręžė nerūpestingai šypsodamasis. Izabelės veido išraiška atrodė lygiai tokia pat nekalta. Ji išties neturėjo trūkumų.
- Turiu tau padėkoti, kad laikei atokiai tuos maitvanagius, Grėjau, - linksmai tarė Markhamas; gražus jo veidas žiūrint į savo meilužę švytėjo džiaugsmu. - Mane akimirkai išblaškė kai kas, kam nevertėjo skirti laiko.
Džerardas, plačiu mostu ištraukęs ir paleidęs Izabelės ranką, pasakė:
- O kam reikalingi draugai?
- Kur tu buvai? - praėjus kelioms valandoms suurzgė Džerardas, kai į jo miegamąjį įžengė gobtuvu prisidengusi figūra. Liovėsi žingsniavęs, ir juodas šilkinis chalatas apsivijo nuogas kojas.
- Žinai, kad ateinu, kai galiu, Grėjau.
Atmestas gobtuvas atidengė sidabriškai šviesius plaukus ir mylimą veidelį. Jis dviem žingsniais peršoko kambarį ir kilstelėjęs ją nuo grindų įsisiurbė į lūpas.
- Nepakankamai dažnai, Em, - iškvėpė. - Toli gražu.
- Negaliu viską metusi tenkinti tavo poreikių. Aš ištekėjusi moteris.
- Tau nebūtina primint man šito fakto, - suniurnėjo jis. - Niekad jo nepamirštu.
Įkniaubė veidą jai į peties linkį ir įtraukė jos kvapo. Buvo tokia švelni ir tyra, tokia meili.
