Nemunas Lietuvos gyvenime 1918-1990 metais

"Žmogų šiurpuliais nukratančiai staugia garo laivų sirenos Kauno prieplaukoje, spjaudo tamsių dūmų kamuolius į žydrą padangę, keleiviai skuba lipti ant denio. Bėgioja sušilę upeiviai. <...> Sparnuotas garlaivis atsipalaiduoja nuo kranto, šnypščia garas, poros trejeto nosinaičių mostagavimas ore, gal viena antra ašara pagal vandenimis išplaukiančių keleivių senas tradicijas, ir garlaivis pūškuodamas dingsta Nemuno vingiuose, - taip 1939 metų balandžio 2 dieną rašė Kaune einantis savaitraštis„Diena". Anuomet žurnalistus viliojo ne tik vaizdai, bet ir galimybė pabendrauti su upeiviais, kurie save laikė niekuo ne prastesniais už jūreivius. Jie noriai papasakodavo įvairių mitų ir legendų apie Nemuną."


Šioje knygoje "Nemunas Lietuvos gyvenime 1918-1990 metais" atskleidžiama upių transporto reikšmė XX amžiaus Lietuvoje, parodoma, kaip modernios valstybės formavimąsi nulėmė vandens transporto organizavimas, kurie Lietuvos upių uostai ir prieplaukos buvo patys svarbiausi, kaip vandens transportas plėtotas tarpukario Lietuvoje, galiausiai - kokia upių laivyba buvo sovietmečiu.


Šiandien bebaigianti išnykti profesinė upeivių bendruomenė yra vienas įdomiausių šios temos aspektų, deja, iki šiol sulaukęs mažai tyrinėtojų dėmesio. O juk prie Nemuno įsikūrusių miestelių ir kaimų gyventojai šimtmečiais vertėsi upininkyste. Dar XX amžiuje ne vieno kapitono vyriausiasis sūnus sekdavo tėvo pėdomis ir tapdavo upeiviu. Nemunas šiems žmonėms buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jų gyvenimas virte virė visą laivybos sezoną, o trumpos atokvėpio akimirkos laukdavo tik žiemą. Tad knygoje "Nemunas Lietuvos gyvenime 1918-1990 metais" ypač daug vietos skiriama ir upeiviams - žmonėms, be kurių vandens transportas neįmanomas.