Nekuklioji Lietuva

"Nekuklioji Lietuva“ – žvilgsnis į 1918–1940 m. mūsų valstybės visuomenę.
Knygos pavadinimas vyresnei kartai, kurie iš tėvų ar senelių yra girdėję pasakojimų apie Antano Smetonos laikų Lietuvą, gali sukelti prieštaringų minčių. Dar ir šiandien dažnai piešiamas idealizuotas tarpukario Lietuvos ir tuo metu visą šalį atspindėjusio Kauno veidas. Iš čia ir kilo idėja giliau patyrinėti visos šalies, ypač Kauno, gyvenimą. Kuo jis buvo toks ypatingas, kad laikinoji Lietuvos sotinė vadinta Mažuoju Paryžiumi?

1918–1940 m. spaudoje ryškiai atsispindi lietuvių pastangos vytis Vakarus.
Kaip mes tai darėme? Ką aukojome? Ko atsisakėme? Kaip neišvengiamos permainos pakeitė visuomenę? Šie klausimai aktualūs ne tik kalbant apie praeitį, bet ir žvelgiant į dabartį. Akcentuojamas nekuklumas. Patinka tai ar ne, tenka pripažinti – tokia mūsų istorija, nuo kurios nepabėgsime ir kurią turime pažinti, – atidengti šydą ir pamatyti tarpukario Lietuvos portretą. Jame būta išties daug spalvų. Trumpėjantys sijonai, gilėjančios iškirptės, prabangūs elito baliai, nuogo kūno kultas, „neskanūs“ restoranų užkulisiai – tai, ką iš Vakarų perėmė Kauno miesto visuomenė, vėliau pasklido provincijoje: kaimo merginos ėmė kirpti kasas, dėvėti šilkines kojines ir nenorėjo būti tik namų šeimininkėmis.

Knygoje "Nekuklioji Lietuva“ piešiami žymiausių to meto šalies politikų ir kitų visuomenės veikėjų žemiški portretai. Aptariamos jų šeimų dramos, meilės trikampiai.

Kokia buvo modernėjimo kaina ir kaip konservatyvioji visuomenės dalis reagavo į išlaisvėjusių moterų naują įvaizdį? Ar tikrai 1918–1940 m. laikotarpyje santuokos buvo tokios tvirtos ir nekildavo skyrybų grėsmė? Remdamasi archyviniais dokumentais, tarpukario periodika, publikuotais amžininkų atsiminimais bei interviu su iškilių lietuvių veikėjų palikuonimis, autorė atskleidžia nepagražintą tarpukario Lietuvos gyvenimą – tokį, koks jis buvo iš tikrųjų. Knygoje pateikta daug vaizdinės medžiagos ir niekur neskelbtų nuotraukų iš privačių archyvų.