Nekenčiu Paryžiaus

Po savaitės intensyvaus darbo Paryžiuje lietuvaitė Elinga nekantrauja greičiau grįžti namo, pas Paulių. Staiga netekęs stabilaus pagrindo po kojomis, paryžietis Alenas kasdien prieš užmigdamas svajoja nebepabusti. O Paryžius, rodos, deda visas pastangas, kad jo ir Elingos keliai vėl ir vėl susikirstų. Kurioziškos aplinkybės priverčia du netikėtai susipažinusius žmones įsitikinti, kad priešingybės – išties traukia. Tik ar meilės miesto pastangos nenueis veltui? Juk Elinga geriau žino, ką myli ir ko nekenčia! Ir Paryžiaus – užvis labiausiai!

Istorija plėtojasi ne tik romantiškame Paryžiuje, bet ir Kaune. Pasirodo, meilės miestas gali būti ten, kur myli. Ir net kai dega Dievo Motinos katedra, dviejų ne kartą įskaudintų, nusivylusių, iš nelaimingų santykių ištrūkusių žmonių troškimas mylėti ir gyventi liepsnoja karščiau.

Romanas „Nekenčiu Paryžiaus“ linksmas ir dinamiškas, švelnus ir romantiškas, paliečiantis jautrias ir reikalingas temas. Autorė ne tik džiugina gražia meilės istorija, bet ir įrodo, kad kiekvienas savo lagamine (rožiniame, bet nebūtinai!) į santykius atsineša ir per ilgus metus susikaupusių nuoskaudų, kurioms išgydyti reikia meilės.

„Pagal specialybę esu informatikė, mano vyras – menotyrininkas. Draugai sako, kad turėtų būti atvirkščiai. Muziejų ir meno galerijų man reikia kaip oro. Dievinu senus Italijos ir Prancūzijos miestus, žaviuosi jų istorija, architektūra ir žmonėmis. Svajoju kada nors išbandyti gido darbą.
Rašytoja, su kuria norėčiau pasikalbėti prie arbatos, būtų Astrid Lindgren. Prie vyno taurės – Umberto Eco.“
Aleksandra M. Aistė