Véronique Ovaldé (g. 1972) – prancūzų rašytoja, pripažinta tiek Prancūzijoje, tiek užsienyje. Kritikai ypač vertina jos lakią vaizduotę. Ji yra pelniusi "Grand Prix des lectrices de Elle 2012", "Prix France Télévisions 2009", "Prix Renaudot des lycéens 2009". Véronique Ovaldé gyvena Paryžiuje.
Marija Kristina Viationen tikisi, kad jos gyvenime įsivyravo darna. Dabar 1989-ieji. Marija Kristina gyvena Los Andžele. Laperuzą, savo gimtąjį miestą, ir visą tą prieštvaninį pasaulį ji paliko prieš dvidešimt metų, gavusi amerikietiško universiteto stipendiją ir išvykusi ieškoti laisvės ir laimės.
Ji jau nebe ta jaunutė mergaitė, nepajėgianti atsispirti niauriai depresijos graužiamo tėvo tylai, motinos beprotystei ir sesers priešiškumui. Ir nebe Rafaelio Klaramunto – įžymaus rašytojo, mentoriaus ir globėjo – meilužė; retsykiais jiedu susitinka, jį visada lydi žmogus, asmeninis taksi vairuotojas, pramintas Džude Garland.
Paskatinta pirmojo savo romano sėkmės (jį parašė, neturėdama nė dvidešimties), Marija Kristina ryžtasi padaryti kūrybą savo gyvenimo amatu, tapti rašytoja ir laisva moterimi. Bet kai paskambina motina, su kuria ji jau dešimtį metų nepalaiko jokio ryšio, viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Motina reikalauja, kad ji nedelsdama atvažiuotų ir pasiimtų Pylytį, protiškai atsilikusios savo sesers sūnų.
Marija Kristina yra priversta palikti prabangų būstą Los Andžele, gerovę ir leistis į tolimą atkampų Kanados miestelį – į gimtinę, į savo praeitį…
Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė
IŠTRAUKA
Ir Marija Kristina atpažįsta tą balsą, net jei negirdėjo jo daugiau kaip dešimt metų. Ar veikiau išsyk neatpažįsta, kadangi balsai sensta ir kadangi ji nedažnai girdėdavo tą balsą ragelyje - bet ją užplūsta toks nerimo gūsis, jog ji apsisuka apie savo ašį, kad nepadedama ragelio nusitvertų ko nors šalto ir spirituoto.
Prie kriauklės stovi džinas. Bando jį pasiekti, kiek galima ištempusi telefono laidą ir tiesdama ranką, lyg tai būtų įmanoma. O paskui, suvokusi visą padėties komiškumą, atsisėda ant žemės ir užmerkia akis.
- Taip, tai aš, - atsiliepia.
- Marija Kristina, Marija Kristina, Marija Kristina, - kartoja balsas it kokį priedainį, kurį moduliuoja lyg netekęs galvos.
Marija Kristina trina sau smilkinius.
- Ko tau reikia, mama?
Ir nustemba, pavadinusi tą elektros impulsą mama. Lyg kokiu nauju, dar nesuteptu žodžiu. Kiek garsiau pakartoja:
- Ko tau reikia, mama?
- Oi, Viešpatie Dieve, nešauk ant manęs.
Ir Marija Kristina nusistebi - vėl, bemat - kad viskas galų gale lieka ten, kur palikai, jai šmėsteli mintis: "O dabar ji apsiverks", ir ji išgirsta ragelyje motinos šniurkščiojimą, ištisą lipnios drėgmės bangą - ji apsiveja jai apie plaučius, skverbiasi pro ausis. Ji galvoja: „Tai melas", nes žino: motina elgiasi taip, kaip, jos manymu, dera elgtis motinai. Jos nesikalbėjo jau dešimt metų, taigi motina atsiduoda jauduliui ir slopinamų raudų gūsiui. Ji pamiršta, kad kai jos paskutinį kartą šnekėjosi, pati griežtai įsakė dukteriai įsikalti, jog nuo šiol ši nebeturinti motinos. Margeritė Viationen, mergystėje Rišomon, atlieka savo vaidmenį kaip viską, ką daro: netobulai, bet jausmingai. Niekada neabejojo, kad to pakanka.
Marija Kristina dairosi aplinkui: knygų rietuvės, įvairiausios krūsnys, vazos su tulpėmis - kartą per savaitę Doloresa pamerkia tulpes į dvi vazas prie laukujų durų, Marijai Kristinai būtina tokia prabanga: skintos gėlės, o ypač apleipusios tulpės - tik vos padaugink vandens, ir jos nebeatsities, suglebs; taip malonu matyti jas pasiduodant - avalynė prie šiaudinio demblio, įvairiausia avalynė, bet daugiausia spalvota, baltų plytelių jungtys, dulkės, nes Doloresa toli gražu ne namų tvarkytojų karalienė, dulkių kamuoliai ir katės plaukai, lengvai siūruojantys vėjelyje, besiskverbiančiame pro durų apačią: daiktai pažįstami ir raminantys.
- Oi, tai buvo taip seniai.
Marija Kristina neturi ką atsakyti, smiliaus pagalvėle primyga smėlį, susikaupusį plytelių jungtyse.
Pro šalį praeina katinas, nekreipdamas į ją jokio dėmesio, tarytum susimąstęs, primerkęs akis ir skaičiuodamas žingsnius. Dedasi nepastebįs, kad ji atsidūrusi jo lygyje. Katinas trispalvis. Ir tai perša išvada, jog tai katė.
