Neapykantos ribos. Antisemitizmas Lietuvoje 1944–1990 metais

„Moderniojo antisemitizmo Lietuvoje istorija XIX-XXa. pirmojoje pusėje yra gana plačiai ištirtas fenomenas po Nepriklausomybės atkūrimo, tuo tarpu procesai, susiję su šiuo specifiniu ir sunkiai apčiuopiamu reiškiniu, sovietinėje Lietuvoje buvo likę paraštėse. Klaipėdos universiteto mokslininko Justo Stončiaus knyga, kurioje remiamasi gausiais archyviniais šaltiniais, atsiminimais, literatūros kūriniais ir vakarietiška istoriografija, pagaliau užpildo šią spragą. Skaitytojas į rankas ima knygą, parašytą žmogaus, kuris antisemitizmo sovietinėje Lietuvoje problematiką nagrinėja jautriai ir subtiliai.“
Prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėdos universitetas)

„Antisemitizmas sovietinėje Lietuvoje skirtinas prie pačių klampiausių, sunkiausiai pasiduodančių anų laikų temų, dėl to siekis ją išaiškinti reikalauja akademinės drąsos, profesinių įgūdžių ir didelio pakantumo. Nepaisant preciziškai apibrėžto antisemitizmo ir galimybės pasitenkinti siaura reiškinio analize, Justas Stončius imasi tirti beveik viską, kas galėjo tilpti į „žydų klausimo" pokario Lietuvoje sampratą. Autorius mato visumą: daugiabriaunėje tos padėties analizėje skirtingais kiekiais buvo įsimaišę antisemitizmo raugo. Svarbiausias monografijos kompozicijos bruožas - tai Vakarų istorikų rekonstruotas ir neretai prieštaringas žydų padėties vaizdo Sovietų Sąjungoje palyginimas su sovietinės Lietuvos specifika. Tyrime atskleista, kaip sovietinis režimas sugebėjo derinti demagogišką rūpestį neapykantos užkardymu ir antisemitizmo plėtojimu, pavyzdžiui, žydus kaltinant tariamomis sionizmo („žydų nacionalizmo") „nuodėmėmis". Šis nuoseklus tyrimas palaikytų stiprią viltį, kad sutrumpės kelias nuo akademinės istorijos žinijos iki masinės lietuvių sąmonės tamsybės, kur slapstosi dar neviena prietarų šmėkla.“
Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius (Vytauto Didžiojo universitetas)