Nauja Vidurio Europos istorija

Vidurio Europa nuo senovės garsėjo kaip karų draskomas regionas, kuriame per amžius rungėsi įvairios imperijos, o moderniaisiais laikais kilo du pasauliniai karai. Šios šalys nuo pat Romos imperijos žlugimo buvo nuolatinis invazijų iš rytų taikinys. Jų gyventojai priešus iš rytų vadino šuniažmogiais ir šį vardą pritaikė hunams, mongolams-totoriams, turkams, paskui rusams ir sovietams, niokojusiems šiuos kraštus ir šeimininkavusiems juose kaip tinkami.

Apžvelgdamas dviejų tūkstančių metų Vidurio Europos istoriją knygoje „Nauja Vidurio Europos istorija“ autorius įrodo, kad ji nėra vien miglota Vakarų ir Rytų takoskyra, iš dalies saugojusi Vakarus nuo šuniažmogių antplūdžio. Karų varginamame regione formavosi vientisa tapatybė, o čia gyvavusių karalysčių konkurencija sužadino ne vieną kultūrinį proveržį: tai reformacijos lopšys, čia prasidėjo romantizmas, klostėsi parlamentarizmo sistemos. Šie kraštai – tai religinių ir politinių idėjų nuolatinio mūšio laukas. O drauge tai regionas, kur nemenkas vaidmuo teko jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei.

Tad Nauja Vidurio Europos istorija pabrėžia kintamumą ir kultūrines tendencijas, dėl kurių šie kraštai tokie saviti, o kartu skatina susimąstyti, nes „iš už horizonto braunasi nauja šuniažmogių karta, šį kartą ginkluota kalašnikovais. Jie paskiausi iš ilgos voros įsibrovėlių ir [...] dar kartą primena, kokia pažeidžiama regiono civilizacija.“

„Šmaikšti ir originali, bet kartu mokslinė ir įtaigi knyga, kurią skaityti ir malonu, ir labai naudinga.“ 
Telegraph

Martyn Rady (Martinas Radis, g. 1955 m) – Masaryko universiteto profesorius emeritas, Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokyklos Vidurio Europos istorijos profesorius, parašęs ir sudaręs daug knygų apie regiono šalis, didžiulės monografijos „Habsburgai. Pasaulio valdovai“ autorius. 2023 m. pasirodžiusi „Nauja Vidurio Europos istorija“ – naujausia jo knyga, sulaukusi puikių vertinimų.

IŠTRAUKA

***

Jungtinė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neišsilaikė. XVIII a. Vidurio Europos šalių valdžios smarkiai padidino kariuomenę ir biurokratiją. Sudrausmino diduomenę įkinkydamos į valstybės tarnybą, sutramdė susirinkimus ir pašalino daugelį kliūčių, trukdančių veiksmingai vadybai. Beveik visur įstatymai buvo kuriami įsakais, o ne susitariant su privilegijuotais sluoksniais. Tai aiškiai matė prancūzų filosofas Montesquieu (1689–1755). Pasak jo, „tarpininkaujančios jėgos“, kurios žabodavo valdžią ir palaikydavo laisvės dvasią, visur Europoje buvo nuverstos arba susilpnintos. Be atsveriančios politinės galios, kuria disponavo diduomenė, miestų magistratai ir dvasininkija, suklestėjo monarchinis despotizmas.

Lenkijoje-Lietuvoje Montesquieu matė išimtį. Jungtinė valstybė buvo išlaikiusi istorinę konstituciją, atsineštą iš Viduramžių, – ji netgi leido „aiškiai įsivaizduoti praėjusių laikų Europą“. Montesquieu tai apibūdino daugiausia remdamasis žemdirbystės sąlygomis ir dvarininkų vykdoma baudžiauninkų priespauda, bet (kaip Montesquieu irgi užsiminė) jos institucijos taip pat buvo praeities aidas. Lenkija-Lietuva Vidurio Europoje išsiskyrė tuo, kad čia diduomenė tebebuvo galinga. Per XV ir XVI a. įgytos privilegijos ne tik išliko nepaliestos, bet dar išsiplėtė. Kaip ir diduomenės dominuojamo Seimo galios. Kaip jo atstovai mėgo aiškinti, jie gyvena „bajorų demokratijoje“, ir taip jau ištisus šimtmečius.

Dar XVI a. aštuntajame dešimtmetyje Seimas įgijo dideles teises per Henriko artikulus, leidžiančius kontroliuoti didelę politikos sritį ir rinkimų teise spręsti, kas bus monarchas. Elekciniai seimai, į kuriuos neretai susirinkdavo dešimtys tūkstančių bajorų, XVII ir XVIII a. tebebuvo Lenkijos ir Lietuvos politikos ypatybė. Bajorams masiškai susibūrus rinkti valdovo, jų atstovai išdėstydavo naujas sąlygas, įpareigojančias laimėjusį kandidatą iš savo kišenės skirti stipendijų, kad bajorų sūnūs galėtų studijuoti užsienyje, suremontuoti pasienio fortus, sumokėti už Baltijos laivyną ir taip toliau. Ir vis tiek Seimas nuolat bijojo, kad pasinaudodamas likusiomis galiomis monarchas įves autokratinį valdymą. Todėl suvaržė valdovo valdžią – atėmė iš jo mokesčius, kariuomenę ir galimybę vykdyti užsienio politiką per nuolatinius ambasadorius kitose šalyse.

Tačiau, atėmęs iš karaliaus galias, pats Seimas pasirodė nesugebantis tų galių valdyti. Seimo procedūros nuolat virsdavo palaida bala. Blogiausia, kad bet kuris vienas deputatas galėjo panaikinti Seimo priimtus teisės aktus pasinaudodamas veto teise, paprastai salėje sušukdamas „Nie pozwalam!“ („Neleidžiu!“). Iš tikrųjų jam net nereikėjo dalyvauti – užteko įregistruoti savo protestą raštu. Nuo pirmo veto 1652 m. iki nepriklausomos Lenkijos-Lietuvos pabaigos 1795 m. du trečdaliai Seimo posėdžių sužlugo arba dėl kurio nors deputato veto, arba parlamentinės obstrukcijos, kai grupė deputatų paeiliui sakydavo kalbas kiauras dienas ir taip užblokuodavo įstatymų priėmimą. Tas pats vyko provincijos seimeliuose – ten deputatai veto teise naudodavosi taip pat dažnai ir entuziastingai.

Liberum veto (laisvasis „draudžiu“) lenkų ir lietuvių bajorų buvo aukštinamas kaip laisvės įkūnijimas. XVIII a. pradžioje parašyto populiaraus traktato autorius aiškino: „Veto teisė yra ypatingas lenkų diduomenės išskirtinumas ir jos laisvės stulpas, − ir toliau teigė: − Ją pašalinus laisvė kaipmat pražūtų, ir diduomenės teisės būtų sulygintos su kitų šalių diduomenės, gyvenančios absoliučios valdžios sąlygomis, teisėmis.“ Tai ne visai absurdas. Valdovas tebeturėjo plačias patronavimo galias ir galėjo tikėtis bajorų paramos, skirdamas juos į pelningus postus, dovanodamas karališkąsias žemes ir, bene svarbiausia – patrauklias pareigybes Bažnyčioje, nes monarchas turėjo joje paskyrimo teisę. Daugelis bajorų baiminosi, kad nesąžiningas valdovas gali nusipirkti Seimo daugumą. Jų supratimu, veto teisė buvo stabdis, leidžiantis pavieniam doram deputatui stoti skersai kelio klastingo monarcho papirktam ir manipuliuojamam Seimui.

Užsienio stebėtojus Lenkijos-Lietuvos politika glumino. Daugelio nuomonę apibendrino vienas keliautojas prancūzas: „Lenkijos valdžia, jos konstitucija, tai, kaip ten vykdomi rinkimai ir vadovaujama susirinkimams, – viskas taip absurdiška, kad ta šalis neišliks.“ Vis dėlto ji stebuklingai laikėsi.

<…>

Kad ir keista, po 1772 m. padalijimo du dešimtmečiai likusiai Lenkijai-Lietuvai buvo aukso amžius. Klestėjo literatūra, dailė, teatras ir švietimas. Varšuvoje kūrė daugiau kaip du šimtai dailininkų, iš jų septyniasdešimt buvo glaudžiai susiję su karaliaus dvaru. Kaime turtingi dvarininkai perstatinėjo savo rūmus madingu paladianizmo stiliumi su piliastriniais portikais, pagal Anglijos dvarų pavyzdį. Nors karalius Stanislovas Poniatovskis buvo marionetė ir raportuodavo Jekaterinai II, bet pasirodė esąs apsišvietęs ir galvotas suverenas. Jis pasisakė už universitetų reformą ir rėmė pirmą Lenkijos laikraštį Monitor (1765–1785). Dukart per savaitę leidžiamuose numeriuose buvo koneveikiamas prietaringumas, religinis fanatizmas ir, kaip ten nusakyta, naujoji lenkų aistra apkalboms ir dvikovoms.

Karalius Stanislovas statė ant menkų pamatų. Dar XVIII a. penktajame dešimtmetyje vienas lenkų mokslininkas užsimojo varžytis su Chamberio naująja enciklopedija ir prašokti Diderot septyniolikos tomų Encyclopédie išleisdamas savąjį žinijos rinkinį – Naujuosius Atėnus. Čia buvo teigiama egzistuojant milžinus ir vienaragius, bet pelikanai išvadinti apgavyste, o Koperniko visata – melagyste. Toje enciklopedijoje arklys buvo apibrėžtas gluminamai paprastai: „arklys: toks, koks yra, visi mato“. Bet nuo XVIII a. aštuntojo dešimtmečio sumažėjusią karalystę paveikė Apšvietos idėjos ir sugriovė daugelį prielaidų bei pretenzijų ir daug pasipūtėliško neišmanymo, anksčiau reguliavusio jos politiką ir atvedusio į katastrofą. Iš dalies paveikti karaliaus Stanislovo pavyzdžio, įtakingi Lenkijos-Lietuvos didikai pagaliau pripažino šalies politinį, socialinį, kultūrinį ir ekonominį atsilikimą ir nusprendė, kad reikia ką nors daryti.

Visa Vidurio Europa buvo pakerėta Montesquieu. <…> Lenkijoje-Lietuvoje reformuotojai nuoširdžiai priėmė Montesquieu idėjas. Nuo 1788 iki 1792 m. naujasis Seimas posėdžiavo daugiau kaip 560 kartų, ir tuo laikotarpiu veto teisė buvo sulaikyta. Šnekų būta daug – ne mažiau kaip trisdešimt du tūkstančiai kalbų ir pasisakymų. Bet karalius Stanislovas paspartino reikalus – jis surašė konstituciją ir 1791 m. gegužės 3 d. prastūmė ją Seime, šia proga prigrūstame jo rėmėjų. O juk Seimui jis padavė gryniausią Montesquieu, visu mastu pritaikydamas galių atskyrimo principą. <…>

Gegužės 3-iosios konstitucija aukštinama kaip pirmoji moderni konstitucija Europos istorijoje ir antroji pasaulyje (po 1789 m. įsigalėjusios Jungtinių Valstijų konstitucijos). Vis dėlto ji nebuvo tokia revoliucinga, kaip teigė Stanislovas ir jo šalininkai. Be Montesquieu, Seimo deputatai šlovino jo varžovą ženevietį Jeaną-Jacques’ą Rousseau ir kalbėjo apie konstituciją, tautai suteikiančią galią ir perteikiančią jos valią. Tačiau 1791 m. „lenkų tauta“ tebebuvo diduomenė, ir, beje, tik pasiturintys jos nariai, nes Konstitucija iš skurdesnių šlėktų atėmė turėtą teisę balsuoti už Seimo deputatus. Nors Konstitucijoje kalbama apie kaimiečius, o ne baudžiauninkus, valstiečių pavergimo institucija nebuvo panaikinta. Ir nors religinė tolerancija buvo patvirtinta, Konstitucijoje atvertimas iš katalikybės laikomas nusikaltimu, už kurį grėsė nenurodytos bausmės. Siekiant užkirsti kelią užsienio manipuliacijoms per karaliaus rinkimus, monarchija paskelbta paveldima, bet nekilo minties įvesti prezidento instituciją arba piliečių teises.

Karalius Stanislovas džiaugėsi savo laimėjimu. Manydamas, kad Konstitucija permainė Lenkijos-Lietuvos perspektyvas, jis prognozavo, jog „tos akys, kurios regi Lenkiją šiandien, regėdamos po trisdešimties metų jos neatpažins“. Stanislovas buvo teisus, tačiau tokia tragiška prasme, kokios neįsivaizdavo.