Natura morta

Romietiška novele pavadintas Austrijos rašytojo Josefo Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos. Itin tiršta kalba piešiami Romos vaizdai virsta rūškanomis fotografijomis, tiksliai perteikiančiomis kasdienę eilinių romiečių ir miesto padugnių – valkatų, benamių, luošių – meilės, kraujo, mėsos ir mirties bakchanaliją.

J. Winkleris – vienas garsiausių šių dienų Austrijos rašytojų, sukūręs literatūrinę pasipriešinimo bet kokiai prievartai (valstybės, bažnyčios, patriarchato, tradicijų) koncepciją, kurios esmė – savita kalba, atskleidžianti represinį šių institucijų pobūdį.

Pagrindinės „Natura morta“ temos – religija, homoseksualumas ir mirtis. Autorius nuolat galynėjasi su potraukiu savaip estetizuoti mirtį. Jo įkvėpimo šaltiniai visada buvo drumzlini – (homo)seksualumas, sužalota vaikystė ir visuomenės paribiai. Nors kai kurie biurgeriai J. Winklerio kūrybą laiko „beskone ir nepakeliama“, jo knygos susilaukė pelnyto įvertinimo. Rašytojas yra pelnęs Ingeborgos Bachmann (1979), André Gide'o (2000), Georgo Büchnerio (2008) premijas.

Iš vokiečių kalbos vertė Gytis Norvilas