Talentinga smuikininkė Izabelė Delansi savo palaimingą gyvenimą visada laikė savaime suprantamu. Bet netikėtai automobilio avarijoje žūsta jos vyras, palikdamas dideles skolas, ir ji su vaikais yra priversta išsikraustyti iš prašmatnių namų Londone. Į namą, tikrą griuveną, nuošaliam kaime, kurį paveldėjo iš savo keistuolio atsiskyrėlio giminaičio. Izabelei šis namas suteikia galimybę atsigauti ir viltį pasirūpinti dviem be tėvo likusiais vaikais.
Visiems namo kampams griūvant, o santaupoms sparčiai senkant, Izabelė pagalbos kreipiasi į kaimynus, nė nenumanydama, kad vien jos buvimas čia žadina neįtikėtinas aistras. Metui Makarčiui, jos naujajam kaimynui, šis namas reiškia kerštą šeimai, kadaise sužlugdžiusiai jo tėvą. Meto žmonai Lorai jis simbolizuoja tobulo gyvenimo perspektyvą, o nusigyvenusiam nekilnojamojo turto agentui — šviesią ateitį.
Troškimams keistai persipinant, keičiasi ir žmonių gyvenimai, aplanko netikėti jausmai...
Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė
Epilogas
Metas Makartis į Bartoną nebegrįžo. Jiedu su žmona persikėlė gyventi arčiau jos tėvų. Mes tai sužinojome, kai praėjus kelioms dienoms po namo griūties, į parduotuvę atėjo Antonis ir pasakė, kad jie išsikrausto. Ant jų namo pakabino iškabą "Parduodama", ir po savaitės jis buvo nupirktas. Manau, neverta stebėtis — tas namas visuomet buvo tvarkingas.
Antonis studijuoja universitete, kažką apie automobilių mechaniką. Mudu retai matomės. Kurį laiką jis rimtai pyko ant tėvų, bet vėliau man prasitarė, kad jo tėčiui buvo pašliję nervai, o mama sakiusi, esą negalima bausti žmonių už tai, kad jie yra žmonės. Jų name dabar gyvena jauna pora iš Safolko. Jie turi du vaikus, kurių žaislus Tjeris kartais randa miške. Broliui patinka juos atnešti anksti ryte ir padėti ant palangės ar tvoros, kad vaikai tikėtų fėjomis, gyvenančiomis medžiuose.
Dėl Ispaniškojo namo griūties niekas nebuvo pripažintas kaltas. Tyrėjai mums sakė, esą sunku nustatyti, kas sukėlė griūtį, juolab kad namas buvo toks apleistas. Medienoje jie rado kirvarpų ir pelėsių, ir esą negali nieko nuteisti už prastai atliktus statybos darbus. Mama ir nereikalavo. Ji nori visą apgailėtiną įvykį palikti praeityje, kur jam ir vieta.
Mamai sekasi gerai. Dukart per savaitę ji važiuoja traukiniu į Londoną griežti orkestre, ir daržovių ji nebeaugina, o perka iš Pusbrolių ir sako, kad jai tai teikia malonumą.
Praeitą pavasarį Baironas išsikraustė iš savo namelio ant ratų. Dabar gyvena jam paskirtame name kitoje Long Bartono pusėje, kur gavo dvaro valdytojo darbą. Ketvirtadieniais ir penktadieniais jis prižiūri žemes aplink Ispaniškojo namo gyvenvietę ir savaitgaliais dažniausiai pasilieka su mumis. Sakiau mamai, kad mes neprieštarautume, jei jis apsigyventų kartu (mes su Tjeriu jau seniai žinome, juk nekvaili), be to, aš greičiausiai kitąmet išvažiuosiu į universitetą, bet mama patikino, kad jie ir taip laimingi. Tiesą sakant, kiekvienam, anot jos, reikia asmeninės erdvės, o Baironui — labiau nei kam kitam. Kai jis nedirba, dėsto gamtos mokslus: kaip medžius genėti, kaip prižiūrėti jaunuolyną, kokius augalus galima valgyti ir panašiai. Jiedu su Tjeriu amžinai kartu kažką kapsto ar sodina.
Iš Ispaniškojo namo nebeliko nieko. Jau daugiau kaip metus mes gyvename viename iš aštuonių naujųjų namų, pastatytų aplink ežerą, atskirtų geroku žemės gabalu ir ištįsusiomis ligustrų gyvatvorėmis, kurios taip ir nesužėlė, kaip architektas buvo žadėjęs. Tai nėra itin gražus namas. Jame keturi miegamieji ir pusėtinas sodelis, gerokai nusiaubtas Tjerio, Pipiro ir jų futbolo. Ir viduje jis ne itin išpuoštas — nėra medinių sijų, nėra lipdinių. Mama sako, kad tai yra "bazinės komplektacijos ekonomiškas, absoliučiai primityvus" būstas; ir kai žmonės keistai į ją žiūri, negalėdami suprasti, kodėl ji tai sako taip džiaugsmingai, kai kiti yra linkę girtis dideliu plotu ir įmantria puošyba, mamos akyse užsižiebia ugnelės, kurios visada sužaižaruoja prieš jai pratrūkstant juoku.
Tada ji nusisuka ir eina veikti ką nors įdomiau.
