Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę

Nacionalinės etikos principų nesilaikymas rodo, kad lietuvių inteligencija nėra pilietinės nepriklausomybės kūrėja, nebuvo ji ir politinės nepriklausomybės atrama. Labai nedaug inteligentų šiuo atžvilgiu elgėsi ir elgiasi kitaip.

XX-XXI a. sandūroje lietuvių bendruomenė patyrė nemažai tiek pakilimų, tiek nuopuolių. Viena vertus, paprasti žmonės, siekdami kilnaus tikslo, nugalėjo baimę ir tapo tikrais dvasios aristokratais, atvedusiais savo bendruomenę į tokias aukštumas, apie kurias iki tol tik svajota. Antra vertus, įvyko diametraliai priešingas lūžis - nemaža dalis intelektualų, "pamiršę" savo kaip nacionalinės etikos sergėtojų vaidmenį, nusirito iki dvasios proletarų lygio.

"Natūralu, kad morališkai išteisintas, politiškai ir ekonomiškai įsitvirtinęs sovietinis elitas per dvidešimt metų išsiaugino tokią jaunųjų intelektualų kartą, į kurią pažvelgęs koks nors Petras Cvirka turbūt apsipiltų džiaugsmo ašaromis."

"Šiandien „sovietinis elitas“ – jau ne tik tam tikra karta, sovietmečiu užėmusi valdančiąją poziciją. Prosovietinis isteblišmentas dabar – tai pirmiausia korupcinė sistema, kuri, kaip ir kiekviena mafijinė struktūra, gali būti perduodama iš kartos į kartą ir nuolatos atsinaujina, nes priima naujus žmones ir juos „apmoko“."

"Nereikalauti bausmės konkretiems komunistų partijos vadovams arba net atsisakyti desovietizacijos, kuri būtų uždraudusi sovietiniam elitui užimti vadovų postus bent jau pereinamuoju laikotarpiu, yra viẽna, bet jau visai kas kita iš galimų alternatyvų ciniškai pasirinkti būtent partinės nomenklatūros žiedą. Tai reiškė, kad laisva valia solidarizuojamasi ne su aukomis, o su jų persekiotojais."

"Kaip lietuvių pilietiškumą ir bendruomeniškumą paveikė liberalių Lietuvos ir išeivijos intelektualų apsisprendimas palaikyti kompartijos elitą? Buvo įdiegtas intelektualinio mankurtizmo imperatyvas, padėjęs sulaužyti pačius fundamentaliausius bendruomenę vienijančio teisingumo saitus."

"Gerai prisimename Arvydo Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“, kuriame filosofas apgailestavo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, o ne Algirdas Brazauskas. Tai buvo pirmasis viešas „trimitas“, pranašaujantis triumfališką komunistų nomenklatūros sugrįžimą, bet anaiptol ne paskutinis, nes tokių, kurie skleidė tą pačią mintį, tik labiau pasislėpę, buvo keliasdešimt kartų daugiau."

"Kad suprastum simbiotinį Adamkaus ir sovietinės nomenklatūros ryšį, visai nebūtina pirmiausia išsiaiškinti, ar teisinga yra „Lietuvos žinių“ redaktoriaus Valdo Vasiliausko versija, pagal kurią Adamkus buvo KGB informatorius JAV."

"Tuo metu, kai Vytautas Landsbergis ir Stasys Lozoraitis kone persiplėšdami dėl „lito ir paso“ ieškojo sąjungininkų, siekdami diplomatinio atkurtos valstybės pripažinimo, iškilūs išeivijos intelektualai elgėsi panašiai kaip kompartijos elitas: užuot panaudoję savo asmeninius ryšius, Lietuvai ieškant diplomatinio užnugario, jie iš aukšto žvelgė į tautiečių pastangas, ironiškai klausdami: tai kokia gi ta jūsų nepriklausomybė?"

"Pasiklausius, kaip lietuvių filosofai aiškina šalies skurdo priežastis, galima tik stebėtis, kad mūsų visuomenė vis dar nepraradusi sveikos nuovokos."