Mūsų meilė yra mūsų jėga (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Knygoje "Mūsų meilė yra mūsų jėga" amerikiečių psichoterapeutė Šeron Makerlein (Sharon McErlane) toliau dalijasi dvasine patirtimi, kurią ji sukaupė bendraudama su Senolėmis. Šios nepaprastos moterys kalba apie būtinybę suderinti moteriškąją ir vyriškąją energijas bei atkurti jų pusiausvyrą. "Mūsų meilė yra mūsų jėga" - tai pirmosios šios nuostabios autorės knygos "Kalba Senolės. Galios pažadinimas" tęsinys.

Šeron Makerlein kelis kartus lankėsi Lietuvoje ir šioje knygoje atskleidžia savo dvasinį regėjimą apie mūsų kraštą.

"Senolės yra tarp mūsų. Didžioji Taryba atvyko čia, kad grąžintų Žemei pusiausvyrą, atgaivintų moteriškąjį pradmenį ir sukurtų in ir jang energijų harmoniją. "Mes siųsime savo žinią per atskiras moteris, - sako Senolės. - Atėjo laikas parodyti moterims kelią. Jos yra natūralios in talpyklos šioje planetoje.“
Mūsų visata – šventa. Žemė, vanduo, medžiai, gyvūnai ir žmonės kupini Dieviškumo, ir tereikia visiškai, regis, nereikšmingo įvykio, kad mes įsitikintume, jog tai yra tiesa. Toks įvykis nutiko man, kai kartą išėjau pasivaikščioti su šunimi. Tada sutikau Senoles… Nuo tos akimirkos mano gyvenimas pasikeitė: pradėjau raginti moteris, kad jos burtųsi į draugijas, dalytųsi patirtimi ir žadintų savo moteriškąją galią. Senolių grupės ir studijų rateliai ėmė kurtis visame pasaulyje. Moterys renkasi, kalba apie Senolių žinią ir siunčia pasauliui in energiją. Visas kviečiame imtis šio darbo."
Sharon McErlane

Vertė Laima Pacevičienė

IŠTRAUKA

"Kiekvieną kartą, kai susiburiate draugėn, jūsų sparnai tampa stipresni."

Vieną 1996-ųjų rugsėjo rytą mano gyvenimas pasikeitė visiems laikams. Galvodama apie savo reikalus, vaikščiojau su šunimi paplūdimiu, kaip darydavau kasdien, ir staiga pamačiau skirtingų rasių moteris, dėvinčias tautinius kostiumus. Jos man mojo ir dainavo. "Mes atstovaujame Vyriausiajai Senolių Tarybai, - pasakė moterys ir pridūrė, - atėjome į Žemę todėl, kad ji pernelyg ilgai kentėjo nuo jang pertekliaus ir in trūkumo. Metas išlyginti pusiausvyrą. Vadovauti šiam darbui turi moterys."

Po dviejų dienų nuo Senolių pasirodymo mano sode nutūpė auksaspalvis erelis, o netrukus susipažinau su šamane, kuri išmokė, kaip pas tas moteris patekti. Taip prasidėjo mano nuotykiai su šiomis išmintingomis mokytojomis. Greitai tapau Senolių mokine, užsirašydavau ir perduodavau kitiems tai, ką jos man sakydavo, vėliau perrašiau ir sudėjau ankstyvąsias pamokas j knygą "Kalba Senolės. Galios pažadinimas".

Kai Senolės atėjo į mano gyvenimą ir savo mokymu bei nepaprastais metodais paskatino mane veikti, pradėjau savo namuose rengti susitikimus, dalytis jų mokymu ir visoms, kurios norėjo, perduodavau moteriškosios kūrybos galią.

Tie susitikimai vyko kelerius metus. Moterys atsivesdavo savo drauges, dukteris, motinas, seseris, o laikui bėgant kai kurios pradėjo lankytis su savo vyrais ar vaikinais. Kiekvieną mėnesį ateidavo naujų žmonių, sugrįždavo senieji. Po kiekvieno susitikimo daugelis pasakojo, kaip tų išmintingų mokytojų dėka pasikeitė jų gyvenimas. Moterys pasijuto laimingesnės, ėmė pasitikėti savimi, pasakojo, kaip gavusios galią tapo drąsesnės, ramesnės, labiau mylinčios, kaip joms pasidarė lengviau gyventi šiame įtampos sklidiname pasaulyje.

Moterys man dėkojo, kad perduodu šį mokymą, o aš džiaugiausi galėdama tai daryti. Tačiau tokiems susitikimams pasirengti ir vesti turėdavau skirti daug laiko bei energijos. Jaučiau, kad imti pinigus už šį darbą nedera, tad jų neėmiau. Privalėjau skirti dėmesio savo privačiai psichoterapijos praktikai. Kartais jausdavausi taip, tarsi manęs nepakaktų visiems darbams, ir tada imdavau galvoti, kas yra svarbiau, bet nesugalvodavau, susipainiodavau. Kaip suderinti naują "darbą" su Senolėmis ir įprastus užsiėmimus?

Bėgo mėnesiai ir metai. Iškilo klausimas, ar tie kas mėnesį rengiami susitikimai verti mano įdedamų pastangų. Ar ilgai norėsiu tai daryti? Kurį laiką taip bruzdėjau. Paskui man atėjo mintis nuvykti pas Senoles ir paklausti jų pačių.

Iki tol keliaudama į Senolių vadinamąsias "tarpines sritis" arba, anot kitų, "šamanų keliones", jaučiausi ganėtinai gerai. Netrukus po Senolių pasirodymo viena samanė pamokė mane, kaip keliauti, ir nors iš pradžių toks keistas išminties ieškojimo būdas mane gąsdino, laikui bėgant, atsidūrusi neįprastoje tikrovėje pradėjau pasitikėti savo mokytojomis ir džiaugtis tuo, kas ten vyko. Samanė pažadėjo, jog Senoles sutiksiu „aukštesniajame pasaulyje", ir pamokė, kaip į jį patekti, perspėjusi, kad patekusi tenai galėsiu sutikti šias moteris tik tada, kai jos to norės. Niekada anksčiau nieko panašaus nebuvau patyrusi. Jaučiau, kad bus sunku, tačiau kaip tik todėl, kad toks mokymosi ir tyrinėjimo metodas man buvo protu nesuvokiamas, išdrįsau vykti į iki tol neištirtas sritis ir gavau daug naudos. Toks metodas nebuvo „racionalus", ir kaip tik todėl buvau priversta mokytis ne iš teorijos, o iš tiesioginio patyrimo.

Išsigandusi to, kad negaliu „kontroliuoti padėties", vis tiek stengiausi išsiaiškinti metodą. Deja, kad ir kaip stengiausi, negalėjau numatyti ar perprasti, kas gali nutikti atsidūrus kituose tikrovės matmenyse. Tad po daugybės kovų su savo ego, norėdama išsiaiškinti, „kas kontroliuoja padėtį", pagaliau pasidaviau ir leidau dvasioms mane vesti ten, kur jos nori. Didžioji knygos „Kalba Senolės. Galios pažadinimas" dalis sudaryta iš ankstyvų patyrimų bendraujant su Senolėmis ir padedančiomis gyvūnų dvasiomis.

Mano „kelionės", kaip jas vadina mano vyras, stebino mane pačią. Padedančios aukštesniojo ir žemesniojo pasaulių dvasios yra tobulos mokytojos - jos mane greitai įtikino, jog sugeba nuveikti daug daugiau, nei mano protas gali aprėpti. Tos dvasios mane mokė per mano pačios išgyvenimus. Tai, ką pamatydavau, paragaudavau, užuosdavau, pajusdavau ir išgirsdavau, tapdavo mano tiesa. Visada maniau, jog esu kūrybingas žmogus, tačiau niekada neįsivaizdavau, kad gausiu tokių pamokų. Aš tų įvykių nesukūriau, nes kiekviena kelionė buvo netikėta. Keliaudama anapus savo proto ribų, pajutau, kad man tai patinka.

Taikydama išmoktą metodą, išsirengiau į kitą kelionę pas Senoles - įsivaizdavau, kad lipu į mėgstamo medžio viršūnę, įsijaučiau, pamačiau save tai darančią ir tada nuo aukščiausios šakos pasitelkusi valią šokau į viršų. Tačiau tik pradėjusi kilti į orą pastebėjau, jog kažkas mane trikdo. Buvau įpratusi skristi kaip paukštis, o tądien pasijutau taip, tarsi mano krūtinėje būtų įmontuotas mažas motoriukas, kuris kėlė mane į viršų. Buvo sunku skristi su tuo motoriuku. Krūtinėje girdėjau burzgimą. Užuot sklendusi lyg erelis, aš zvimbiau tarsi bitė. Nežinojau tokio pasikeitimo priežasties, bet numaniau, kad jis tikslingas. Tuo metu jau buvau išmokusi pamoką, jog viskas neįprastoj e tikrovėje prasminga. Žinojau, kad man tereikia palūkėti ir sužinosiu prasmę.

Greitai plazdendama mažyčiais sparneliais ir dūgzdama pralėkiau per pirmąjį viršutinio pasaulio matmenį, tačiau pasiekusi jo viršų ne žinojau, kaip pramušti plėvelę, skiriančią jį nuo kito matmens. Dariau tai daugybę kartų, bet tądien jaučiausi taip, tarsi niekada nebūčiau to dariusi. Kad ir kaip sukau galvą, niekaip negalėjau prisiminti, kaip prasiveržti aukštyn.

Nespėjau išspręsti šio keisto klausimo, tik pajutau, kaip kažkas tarsi sprogdindamas mane iš vidaus skraidina labai aukštai. Ilgokai kybojau ore, kol atpažinau apačioje, po manimi, besidriekiantį Senolių slėnį. Tada aiktelėjusi nukritau. Mano bitės pavidalo kūnas šovė žemyn. Prieš atsitrenkdama į žemę, stipriai užsimerkiau, o kai pagaliau pajutau, jog nebekrentu ir aplinkui viskas nurimo, atsimerkiau ir pamačiau, kad guliu ant nugaros. Smūgio jėga įspaudė mano kūnelį ir sparnelius į žemę. Tik kojytės kyšojo.

Atsitokėjusi nuo nusileidimo smūgio, atsikėliau ir nustebusi pa mačiau, kad nė kiek nesusižeidžiau. Tai bent kritimas! Nerdama žemyn buvau apimta tokios didelės panikos, kad pamiršau, jog keliauju pas Senoles. Net dabar man sunku patikėti. Kas man nutiko? Taip krisdama Žemėje, būčiau užsimušusi, tačiau aš kritau neįprastoje tikrovėje - tad nė kiek nenukentėjau.

"Koks įžengimas į sceną", - stebėjausi eidama Senolių link, kurios tądien man pasirodė kaip ereliai. Stovėdami petys į petį, dvylika milžiniškų paukščių rūsčiai žiūrėjo į mane. Kartkartėmis jos man pasirodydavo čia žmonių, čia erelių pavidalu, ir nors pastarųjų matydavau dažniau, tos plėšrūniškos akys mane visada sukaustydavo. Tačiau keliaudama į kitas sritis, aš jau buvau išmokusi galvoti tik apie svarbiausią klausimą, tad ir tąkart nepasidaviau trikdžiams. Nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą, tariau: "Senolės, kaip dėl būsimo susitikimo... ar norite, kad ir toliau tokius susitikimus rengčiau?"