"Mozaikos nusikaltimai" - tarptautinę šlovę pelnęs italų rašytojo Giulio Leoni istorinis trileris, kuriame prioras Dantė Aligjeris tiria du žiauriai įvykdytus nusikaltimus. Klastingos Vatikano intrigos ir aistros, mistiški ritualai ir aukso gavimo paslaptis, penkiakampis simbolis, užšifruotas nužudytojo menininko kūrinyje - visą šią painią mozaiką gali sudėlioti tik poetas Dantė Aligjeris...
Giulio Leoni (g. 1951 m.) - sparčiai kylanti Italijos žvaigždė, pelniusi tarptautinį pripažinimą. Kuria istorinius intelektualius trilerius, kurio išversti į beveik 20 pasaulio kalbų. Jo romanas "Mozaikos nusikaltimai" (2004 m.) susilaukė didžiulio tarptautinio susidomėjimo ir yra išleistas 29 pasaulio šalyse.
Giulio Leoni aistringai domisi tuo, kas neįprasta: alchemija, egzorcizmu, ezoterika, astrologija, chiromantija, XIII a. literatūra ir XX a. avangardu. Renesanso filosofijos specialistas, magijos ir iliuzionizmo ekspertas išmano, kaip tirti tamsias ir paslaptingas sritis, slypinčias už faktų. Šiuo metu Giulio Leoni gyvena Romoje ir baigia rašyti detektyvą vaikams.
"Florencija, 1300 m. Prie neužbaigtos mozaikos randamas žiauriai nužudyto garsaus meistro komačino lavonas. Prioras Dantė Aligjeris nagrinėja įvykį. Tai Jo pirmasis oficialus tyrimas, bet jis jau yra parašęs kriminologinį traktatą "Dieviškoji komedija" ir puikiai išmano žmogaus proto ir sielos vingrybės.
Tirdamas nusikaltimą, Dantė seka painiais pėdsakais, kurie pilni intrigų ir paslapčių. Kodėl būro nužudytas popiežius? Ką Florencijoje veikia tamplieriai? Kodėl mieste staiga atsiraito tiek daug aukso? Tik Dantė gali sudėlioti šilą mozaika... Vėl nusileidęs į pragarą jis suvokia, kad blogis yra daug arčiau nei mes įsivaizduojam.
Dantė sužino paslaptį, kuri žmonijai gali padovanoti aukso amžių arba pasmerkti ią chaosui. Jis turi nulemti istorijos eigą..."
Iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini
IŠTRAUKA
Ginkluoti žmonės už durų tokiu metu. Juk jau seniai laikrodis išmušė komendanto valandą. Nebesusigaudė.
Akimis Dantė ieškojo kažko, kas padėtų jam suvokti laiką, bet juodas dangus už lango dar nerodė jokių aušros žymių. Tylomis jis atsistojo ir užpūtė žvakę, prisišliedamas prie pat durų staktos. Sulaikęs kvėpavimą ir įtempęs ausis poetas gaudė menkiausią garsą.
Skambesys už durų nesiliovė, tarsi kažko laukdami nerimastingai blaškytųsi kareiviai. Ranka sugniaužė ginklo rankeną. Pasigirdo du duslūs smūgiai į duris, paskui šiurkštus balsas ištarė jo vardą.
- Mesjė Durante?
Dantė Aligjeris sukando lūpas nežinodamas, ką daryti. San Pjero rūmus turėjo saugoti, ypač naktį, priorų gvardija. Ceremonija, per kurią jam buvo suteiktos prioro pareigos, ką tik baigėsi, ir tie nedorėliai jau laužo ištikimybę.
- Mesjė Durante, jūs viduje? Atidarykite.
Negalėjo dvejoti. Gal jo kaip valdžios atstovo reikia Florencijai ir jos piliečiams. Paskubomis jis užsidėjo kepurę su ilgu šydu ir užsimovė ant smiliaus auksinį žiedą su lelijos formos spaudu. Tada taip rūpestingai suklostė drabužį, kad šis panėšėjo į romėnų togą, kokia buvo apsigobusios Šv. Kryžiaus bažnyčios statulos, ir atsklendė durų skląstį.
- Ko nori, nenaudėli? - piktai paklausė Dantė.
Priešais jis pamatė žemą ir kresną vyrą geležiniais marškiniais, kurie dengė kelius. Vietoj įprastos geležinių grandinėlių palaidinės su skiriamuoju lelijos ženklu sargybinis vilkėjo metalinių, odiniais raiščiais sutvirtintų plokštelių šarvus. Nepažįstamojo galvą slėpė cilindro formos kovinis šalmas - toks, kokį nešiodavo kryžiuočiai. Kardas kyšėjo makštyje, odine juosta parištoje prie peties, o prie diržo puikavosi du durklai.
- Draudžiama vaikščioti mieste per komendanto valandą. Tik banditai ir kišenvagiai drįsta pažeisti šį draudimą ir už tai baudžiami kartuvėmis. Tikiuosi, kad svarbūs reikalai tave privertė čia ateiti, - kalbėjo poetas grėsmingu tonu.
Žmogus nepratarė nė žodžio. Nors išvaizda ir buvo karinga, jis neatrodė pavojingas. Kalbėdamas Dantė neišleido iš akių jo rankų: vienoje jis laikė žiburį, kita buvo beginklė ir priglausta prie šono. Būtų lengva jį užpulti. Tarp šalmo krašto ir geležinių marškinių buvo tik poros centimetrų plyšys. Ir frontali antveidžio prakarpa, nors ir sunkiau prieinama, leido smogti mirtiną smūgį susmeigiant ašmenis į akį.
- Esu miesto sargybos vadas. Atlieku savo pareigas. Tai svarbu ir jums, nes jus išrinko prioru, ir visi mes du mėnesius priklausysime nuo jūsų, - vyro balse pasigirdo lyg ir verksmas, nors jis ir stengėsi išsitiesti visu savo nedideliu ūgiu.
Dantė pasilenkė prie jo, norėdamas įžvelgti šalmo paslėptus veido bruožus. Per kryžiaus formos plyšį ryškėjo atsikišusi nosis ir dvi mažos, viena prie kitos priartėjusios kaip pelės akys. Dabar jį atpažino. Tai iš tiesų buvo Florencijos miesto sargybos vadas. Vagis, kuris vadovavo kitiems vagims. Dantė atleido durklo rankeną.
- Ir koks slaptas reikalas galėtų sieti mūsų pareigas?
- Šv. Judo bažnyčioje, prie naujosios miesto sienos, įvykdytas nusikaltimas, - netikėtai vyras prarado ryžtą. - Toks nusikaltimas, apie kurį tikriausiai turėtų žinoti miesto valdžia, - pralemeno jis.
