Šiais sėkmę garbinančiais laikais viešai kalbėti apie savo skausmą, netektį ar klaidas atrodo panašu į blogą toną ar kvailystę. Tačiau, kaip sako soc. mokslų daktarė Brene Brown, „tik atsivėręs, tapęs pažeidžiamas žmogus suteikia teisę kitam būti tikram, autentiškam, klystančiam“. Tai ir yra džiaugsmingo gyvenimo raktas.
Šioje knygoje "Moterų paslaptys" surinktos jautriausios lietuvių moterų gyvenimo išpažintys. Ne viena privers jus drauge raudoti, apkabinant ir savo taip seniai ir giliai užkištas, paslėptas paslaptis ir leidžiant pasiguost, kad ne tau vienai teko klysti, netekti, būt išduotai.
Visas šias istorijas vienija viena gija, vienas motyvas, viena baigtis. Visos jos savo kelionės slėniuose ir daubose nuolankiai priėmė Dievo joms siųstą paguodą ir pagalbą. Patikėjo, kad joms atleista ir sugebėjo atleisti kitiems. Visos jos leidosi guodžiamos ne vien žmogaus rankom…
Žurnalas „Tapati“, švęsdamas savo dešimties metų sukaktį, dovanoja tau pačias jautriausias Lietuvos moterų paslaptis.
TURINYS
TURINYS
Pratarmė / 7
Padėka / 9
Gyvenimo dovana / 11
Onos išpažintis / 19
O tu nieko neturi / 27
Iš dienoraščio / 31
Kai dėkojimas didesnis už prašymą, mirtis netenka galios / 35
Mano vaikai pavirsta angelais / 45
Mano gėda / 49
Tėvas / 55
Gebėjimas girdėti tyloje / 59
Aš suvažinėjau moterį / 67
Kai sugrąžinama tai, kas neteisėtai atimta / 71
Tėti, kodėl taip padarei / 79
Gyvenimo viršvalandžiai / 83
Jos išpažintis / 93
Nekartokite mano klaidų, dukrelės / 101
Jeigu gyventi - tai tik tokį gyvenimą / 105
Kai jie palieka namus / 113
Gyvybės kibirkštis. Atleidus įgijau laisvę / 117
Nuoskauda / 123
O jei vaikų nebus / 129
Viešpats mane paguodė / 135
Kol tu vėl mane suradai / 141
Pasirinkusi meilę, atrado gyvenimą / 147
Mylėsim ir mes savąjį / 155
IŠTRAUKA
Aš suvažinėjau moterį
Tai atsitiko prieš daugybę metų. Buvo lapkričio dvidešimt aštuntoji, mano keturiasdešimt penktasis gimtadienis. Diena buvo džiaugsminga, vyras šia proga padovanojo man nuostabų žiedą. Buvau dėkinga Dievui, kad leido man sulaukti šios dienos: turėjau tris brangius sūnus, puikius namus, mielą vyrą. Jaučiausi nepaprastai turtinga savo viduje, nugyvenusi nemažą laiko tarpsnį, atrasdama gyvenime vis daugiau džiaugsmo kaip moteris.
Tos ypatingos dienos vakarą važiavau namo po dainavimo pamokų. Pamenu, jog dainavau automobilyje, žinodama, kad mano šeima laukia manęs su gimtadienio tortu. Buvo žiema, gatvėse labai tamsu ir šlapia - staiga kažkas atsitrenkė į mano automobilį. Stabdydama garsiai sušukau: "Viešpatie, kažkas atsitiko, pasigailėk manęs". Neturėjau jokio supratimo, kas buvo auka, ar žmogus gyvas, ar miręs.
Nuo pat jaunystės dirbau intensyviosios terapijos skyriuje, todėl buvau pasirengusi pripažinti faktus. Buvau mačiusi daug nukentėjusių avarijose pacientų ir guodusi tiek jų artimuosius, tiek vairuotojus. Dabar pati atsidūriau tokioje padėtyje.
Auka pasirodė senyva mano motinos amžiaus moteris, ėjusi per gatvę kartu su vyru. Pasilenkusi šalia jos gatvėje mačiau, kad ji gyva, kad nėra lūžusių kaulų. Tyliai pasimeldžiau, nors jos vyrui tai visai nepatiko. Be abejo, jis buvo sutrikęs ir labai įpykęs. Kai atvyko policija ir greitoji pagalba, iš tikrųjų jaučiausi kaip baisiausia nusikaltėlė. Kelyje paskui greitąją į ligoninę nesustodama meldžiausi: "Viešpatie, pasigailėk jos ir manęs".
Kai galiausiai galėjau paskambinti namo, turėjau pakviesti savo šeimą atvykti pas mane. Mano jauniausias vienuolikametis sūnus pripuolė prie manęs verkdamas, kad dabar turėsiu sėsti į kalėjimą. Atsidarė durys, pro jas įžengė nukentėjusios moters duktė. "Tai aš patrenkiau jūsų motiną, mano vardas Maija", - niekada nemaniau, kad kada nors gyvenime man teks ištarti tokius žodžius. Niekas niekada negalvoja, kad taip gali atsitikti jiems, atrodo, kad taip nutinka tik mums nepažįstamiems žmonėms. Senoji moteris sirgo daugeliu rimtų ligų, buvo pusiau be sąmonės; ji kalbėjo, tačiau niekas dar nežinojo, kas buvo pažeista. Tą vakarą į namus sugrįžau visai kitaip negu tikėjausi. Mano paaugliai sūnūs stipriai mane apkabino, o aš begalėjau tik ištisas valandas verkti savo vyro glėbyje. Diena iš dienos netilo mano šauksmas: "Kodėl aš, Viešpatie? Kodėl aš atsidūriau tokioje padėtyje? Kodėl gi nusprendžiau tą vakarą grįžti gatve, kuria retai važiuoju? Kodėl ši pora kaip tik tą akimirką ėjo per gatvę? Kodėl aš?"
Mano vyras mane parėmė, jis daug nekalbėjo, tik tvirtai laikė mane apkabinęs ir meldėsi. Jis žinojo, kad manyje vyko vidinė kova, ir kad kovoti turiu aš pati. Jis negalėjo suteikti man atsakymo, tačiau padėjo išgirsti Dievo atsakymą. Savo širdyje išgirdau Jį sakant man: "Maija, todėl".
Tai buvo viskas, tačiau šie žodžiai vedė mane tolyn. Giliai širdyje tikėjau, kad Viešpats žinojo, kad Jis buvo toje gatvėje ir dėl kažkokios priežasties leido avarijai įvykti. Jis norėjo pamokyti mane, pasakyti man kažką labai svarbaus.
Visą laiką jaučiausi be galo kalta, netgi gėdijausi eiti į parduotuvę. Rodės, kad man ant kaktos kabojo ryški etiketė - KALTA. Gyvenau mažame miestelyje, visi mane pažinojo ir daugelis buvo girdėję apie avariją. Gyvenau tarsi vidiniame kalėjime, bijojau pažvelgti žmonėms į akis. Tačiau mano santykiai su sūnumis iš esmės pasikeitė. Staiga pajutau nebegalinti jų kaltinti. Jie niekada negalėjo būti kaltesni nei dabar buvo jų motina. Tai reiškė, jog jie buvo laukiami namie, kad ir kas atsitiktų jų gyvenime, kad ir kokios būtų aplinkybės. Taip vaikų paauglystės metais mūsų šeimoje atsivėrė daug meilės ir atlaidumo.
Kai Viešpats pradėjo gydyti mano širdį ir jausmus, pamenu didį pasikeitimą, kuris įvyko vieną dieną einant apsipirkti. Ėjau iškėlusi galvą, suvokdama, kad danguje man buvo atleista. Žvelgdama tiesiai žmonėms į akis, be galo nustebau. Jų akys buvo sklidinos liūdesio, gėdos, kaltės, skausmo. Suvokiau, jog visa parduotuvė buvo pilna kaltų vyrų ir moterų. To nebuvau taip aiškiai mačiusi anksčiau.
Žiūrėdami žmonėms į akis mačiau slaptų nuodėmių, nelaimingų atsitikimų, niekam nežinomų abortų, paleistuvystės, išdavystės, apgaulės versle, slaptų žalingų įpročių, tėvystės aplaidumo šešėlius...
