Moiros ir Furijos

Amerikiečių rašytojos Lauren Groff romanas „Moiros ir Furijos“ – tai gyvas ir intriguojantis pasakojimas apie santuoką, kūrybingumą, meną ir įžvalgumą.

Vienos geriausių ir įdomiausių savo kartos rašytojų L. Groff sukurtas literatūros šedevras „Moiros ir Furijos“ ignoruoja išankstinius lūkesčius. Tai drąsus santuokos egzaminas ir kūrybiškos partnerystės portretas.

Kiekviena istorija turi dvi puses. Kiekvieni santykiai turi dvi perspektyvas. Ir kartais gali paaiškėti, kad sėkmingos santuokos raktas yra ne tiesa, o paslaptys. Knygoje „Moiros ir Furijos“ autorė pasakoja būtent tokios santuokos 24 metų istoriją.

Būdami 22-ejų Lotas ir Matilda – gražūs, žavingi ir beprotiškai įsimylėję – jiems lemta būti laimingiems ir daug pasiekti. Lotas – charizmatiškas ir talentingas, tačiau tuštokas, o Matilda – graži, tačiau nešanti savyje keistą tamsą.

Praėjus dešimtmečiui jų santuoka vis dar kelia pavydą draugams, tačiau nesunku justi, kad jų santykiai komplikuoti kur kas labiau nei būtų galima tikėtis.

Autorė sukūrė žavingą istoriją apie meilę, meną, kūrybiškumą ir galią. Gyvybe ir energija pulsuojančiame pasakojime „Moiros ir Furijos“ – daugybė netikėtų įžvalgų ir temų. Gilus, stebinantis ir jaudinantis – šis romanas sukelia sąmyšį tiek širdyje, tiek prote.

„Lauren Groff yra ypatingai apdovanota rašytoja, o „Moiros ir Furijos“ yra be galo ambicingas romanas, kuriame dera komedija, tragedija, puikiai atskleista erudicija ir neabejotinas talentas".
The New York Times Book Review

„Vienas iš malonumų skaitant L. Groff yra jos nenuspėjamumas: ji gali įterpti pasakotojos balsą bet kuriuo metu ir paversti sakinį mažu uraganu“.
The New York Times

„Net ir pradėjusi labai aukštai, Lauren Groff toliau tik gerėja. „Moiros ir Furijos yra visiškas triumfas“.
Ron Charles, The Washington Post

Lauren Groff (g. 1978 m.) – amerikiečių rašytoja, trijų populiarių romanų autorė. Rašytoja laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių autorių ir yra pelniusi daugybę apdovanojimų. „Moiros ir Furijos“ tapo New York Times bestseleriu ir buvo pripažinta metų knyga tokių leidinių kaip The Washington Post, Time, The Seattle Times, Minneapolis Star-Tribune, Library Journal, Kirkus ir daugybės kitų. Knyga išleista 30 šalių. 2015 metais JAV Prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu kūriniu.

Rašytoja gyvena Geinsvilyje, Floridoje su vyru, dviem sūnumis ir šunimi.

Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols

IŠTRAUKA

Iš dangaus lyg skraistė netikėtai nusileido tiršta dulksna. Žuvėdros liovėsi klykavusios, vandenynas nutilo. Nuo pakrantės namų sklindantys žiburiai išblanko.

Pajūriu žingsniavo dviese. Nors gegužę Meine žvarbu, su žaliu maudymosi kostiumėliu ji atrodė daili ir pasitempusi. Jis buvo aukštas ir tryško gyvybe. Nuo jo sklindanti šviesa traukė žvilgsnį. Jie buvo Lotas ir Matilda.

Juodu neilgai stebėjo į krantą plūstantį, besiraitančius jūros gyvius į krantą skalaujantį ir su smėlėtais purslais atsitraukiantį potvynį. Paskui jis apgaubė jos veidą delnais ir pabučiavo pamėlusias lūpas. Šią akimirką jis galėjo numirti iš laimės. Prieš akis praplaukusioje vizijoje pakilęs vandenynas nusinešė juos nuplėšdamas raumenis ir ritinėdamas gelmėse jų kaulus tarp koralų rifų. Lotas tikėjo, kad jei Matilda bus šalia, jis išplauks paviršiun dainuodamas.

Ką gi, jam tebuvo dvidešimt dveji, juodu paslapčia susituokė tik šįryt. Ekstravagancija, turint galvoje aplinkybes, atleistina.

Jos pirštai degino jam nugarą. Jinai jį vedė atbulą aukštyn pelėžirnių nusėta kopa, tada žemyn, kur nuo vėjo sergės ir sušildys smėlio siena. Po maudymosi kostiumėliu pašiurpusi jos oda pamėlo kaip mėnulio pilnatis, speneliai nuo šalčio įdubo. Nors rupios smiltys rėžėsi į kelius, juodu klūpojo. Jiems buvo nesvarbu. Iš jų teliko lūpos ir rankos. Jis priglaudė jos kelius sau prie klubų, apgaubęs šiluma laikė tol, kol ji liovėsi virpėjusi, savo nugarą pavertė jos kopa. Paraudę jos keliai iškilo aukštyn.

Jis troško neapsakomo, galingo potyrio - ko? Panirti į ją. Jis vaizdavosi amžinybę jos šilumoje. Žmonės iš jo gyvenimo krito vienas po kito lyg domino kauliukai; kiekvienu judesiu jis glaudė ją tvirčiau, kad tik ji jo nepaliktų. Jis troško mylėtis paplūdimyje tol, kol juodu virs viena iš tų amžinybę drauge gyvenančių porų - raukšlėta tarsi išblizgintas graikinis riešutas oda, mitriu žingsniu kas rytą žingsniuojančia smėliu. Jis vaizdavosi net senatvėje išdidžiai nusivesiąs ją į kopas ir paimsiąs laibus jos kaulelius, plastikinį klubą ir dirbtinį kelį. Padangėse zujantys gelbėtojų palydovai blykčios žibintais ir gėdindami stūgaus: „Sugulovai! Sugulovai!" Taip truks visą amžinybę. Užmerkęs akis jis meldė svajos išsipildymo. Jos blakstienos plazdeno jam ant skruosto, šlaunys apsivijo jam juosmenį. Pirmą kartą juodu įvykdė tą bauginantį ką tik priimtą sprendimą. Santuoka jiems prilygo amžinybei.

[Jis ketino parūpinti deramą guolį, kad ritualas būtų tikras. Jis ketino įsmukti į bendramokslio Samuelio pajūrio vilą, kurioje vasaras leido nuo penkiolikos, raktą būtų paėmęs iš senos slėptuvės po molinio vėžlio kiautu sode. Langučių ir gėlių raštais margintą vilą, prigrūstą įvairiaspalvių indų, dengė storas dulkių sluoksnis, o iš svečių kambario buvo matyti triskart per naktį uolėtą pakrantę nutvieskiantis švyturys. Šitaip Lotas įsivaizdavo pirmąjį kartą su savo žavinga mergina, kurią sugebėjo užkerėti ir įkalbinti tapti žmona. Tačiau Matilda buvo teisi reikalaudama sueities po atviru dangumi. Ji visuomet teisi. Jis netruks tai suprasti.

Viskas buvo baigta gerokai greičiau. Jai suklikus, kopoje besislapstantys kirai šovė žemų debesų aptrauktan dangun. Vėliau ji jam parodys žaizdą nuo moliusko kriauklės ties aštuntu nugaros slanksteliu, kol jis spaudė ją gilyn į smėlį. Juodu glaudėsi taip tvirtai, kad jo juokas kilo jos pilve, o josios - jo gerklėje. Jis bučiavo jos skruostus, jos raktikaulį, išbalusį riešą, išvagotą šaknis primenančių melsvų venų. Pasotinti siaubingo alkio jam taip ir nepavyko. Pradžia bylojo apie pabaigą.

- Mano žmona, - tarė jis. - Mano.

Galbūt, užuot gyvenęs joje, jis galėtų ją visą praryti.

- Ką? - tarstelėjo ji. - Tiesa. Nes esu prekė. Nes karališkoji mano giminė iškeitė mane į tris asilus ir kibirą sviesto.

- Dievinu tavo kibirą sviesto, - pasakė jis. - Dabar tai mano kibiras sviesto. Tokio sūraus. Tokio saldaus.

- Liaukis, - nutildė ji. Šypsena jos veide išblėso. Ji nuolat droviai šypsodavosi, todėl jis pabūgo pasigedęs linksmumo jos veide. - Niekas niekam nepriklauso. Mudu sukūrėme šį tą didingesnio. Visiškai naujo.

Jis rūpestingai į ją pažvelgė ir švelniai krimstelėjo nosies galiuką. Pastarąsias dvi savaites jis jautė mylįs ją iš visos širdies, todėl manėsi galįs permatyti kiaurai, lyg stiklą. Jis tuoj pat įžvelgė joje gėrį. Tačiau stiklas trapus, jam teks būti atsargiam.

- Tu teisi, - mąsliai atsakė jis. Jis tvirtai tikėjo, kad jų sieloms lemta būti kartu. Tai nekėlė abejonių.

Tarp jųdviejų kūnų vos užteko vietos orui, vietos dabar jau vėsinančiam prakaitui. Ir vis dėlto trečias asmuo - jųdviejų santuoka - sugebėjo įsirangyti.