Mirusiųjų šnabždesiai

Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir slėpti ne vieną paslaptį.
Aišku, jei moki ieškoti.

Iš tiesų Deividas Hanteris tenorėjo truputėlio ramybės. Todėl kai buvęs dėstytojas Tomas Libermanas jį pakvietė į JAV, Tenesio valstijoje įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį, jis noriai išvyko, tikėdamasis atitrūkti nuo kasdienių problemų ir daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjmui. Tačiau tučtuojau paaiškėja, kad kūnų irimą tiriančiame institute jo laukia kankinanti užduotis: Libermanas prašo pagalbos, tiriant stipriai suirusį nužudymo aukos kūną. Ir čia prasideda problemos: mirties priežastis neaiški, mirties laiko neįmanoma nustatyti, ant lavono odos randami keisti pirštų atspaudai... Neįmanoma identifikuoti net ir nužudytojo asmenybės. Nei lavonas, nei nusikaltimo vieta neatrodo taip, kaip turėtų. Tarsi tik to ir betrūktų – atsiranda ir daugiau aukų. Libermanas ir Hanteris ima suprasti, kad žudikas su jais žaidžia, siekdamas tik jam vienam težinomo tikslo. Tačiau jie net neįtaria, kad patys atsidūrė mirtiname pavojuje...

„Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų kupinas detektyvas, nei įtaigumu, nei siužeto posūkiais nenusileidžiantis „Mirtis chemijai“ ir „Įrašyta kauluose“.

Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai populiarus. „Mirties chemija” („Tyto alba“), pirmasis jo detektyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kalbas, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš filmo „CSI Niujorkas”. „Mirusiųjų šnabždesiai“ – trečioji serijos knyga.