Mirtis nuo seniausių laikų buvo įprasminama ir "jaukinama" įvairiai. Kiekviena kultūra turi savitas formas žmogaus žemiško gyvenimo baigčiai pagerbti, jo buvimui tarp gyvųjų įamžinti, jo pomirtiniam keliui palengvinti.
Knyga "Mirtis LDK kultūroje XVI - XVII a." - pirmas nuoseklus bandymas aprašyti mirties jaukinimo ir įprasminimo būdus LDK. Kaip buvo rengiamasi mirčiai? Kaip išlydimas mirusysis? Kokios yra jo atminimo formos? Galiausiai - kaip buvo regimas pats gyvenimas iš mirties perspektyvos?
Mindaugas Paknys - kultūros ir dailės istorikas - atsakymų į šiuos klausimus ieško jau daugelį metų, o pirmoji jo publikacija mirties sampratos tema paskelbta 1995 metais.
Įvadas / 9
Mirties reiškinio ir tyrimo apibūdinimas / 10
Istoriografija, tyrinėtos temos / 12
Šaltinių grupės / 17
1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas / 21
Mirties supratimo pokyčiai Viduramžių pabaigoje / 22
Gerosios mirties vadovėliai / 24
Gyvenimas su gerosios mirties vadovėliu rankose / 30
Mirties nuojauta / 33
Mirties baimė / 38
Elgsena besiruošiant mirčiai ir pavyzdingos mirtys / 40
Ligonių patepimas / 46
Testamentai / 48
Fundacijų reikšmė / 53
2. Pirmos valandos ir dienos po mirties / 59
Panieka kūnui / 59
Sielvartas ir paguoda / 62
Laidotuvės. Kartu su mirusiuoju - šarvojimas, gedėjimas / 70
Laidotuvės. Mirusiojo palydos - iškilmių organizavimas, procesijos / 80
Laidojimo vieta - bažnyčia, šventorius, kapinės / 99
3. Mirties priežastys ir būdai / 111
Epidemijos / 114
Ligos ir jų gydymas / 123
Vaikų ir gimdyvių mirštamumas / 126
Netikėtų mirčių priežastys / 128
Mirties bausmė ir nusikalstamumas / 129
Savižudybės / 132
Špitolių istorija, prieglauda ir gydymas / 135
4. Pripratimas prie mirties / 143
Pomirtinio pasaulio vizija: mirusiųjų ir gyvųjų bendravimas / 145
Pomirtinio pasaulio vizija: pragaras, skaistykla ir Dangus / 153
5. Mirties atvaizdas / 161
Laidotuvių kalbos / 162
Antkapiai ir epitafijos / 166
Kitos atminimo formos / 180
Vaikų įamžinimas / 182
Galerijos kaip atminimo forma / 184
Mirties simboliai / 186
Pabaiga / 195
Rodyklės / 199
Pratarmė
Neįmanoma tiksliai aprašyti nei artimųjų skausmo, nei mirštančiojo siaubo, net iš arti matant mirtį. Dar sudėtingiau pasakoti, kaip buvo senesniais laikais, apie kuriuos informuoja tik istorinių šaltinių fragmentai. Šioje knygoje stengiamasi išryškinti daugiau 'išorinę" mirties pusę - kaip ją matė, kaip stebėjo, kaip buvo jai ruošiamasi, kaip prisimenama mirtis ir mirusysis. Su mirtimi siejasi daugybė reiškinių, o čia norėta aptarti bent tuos, kurie atrodo svarbiausi.
Studijoje siekiama aptarti įvairiapusę mirties suvokimo kaitą Europoje ir Lietuvoje XVI-XVIII a., pasinaudojant labai įvairiais šaltiniais. Nagrinėjama, kaip per kelis šimtmečius keičiasi žmonių pasiruošimas mirčiai, kokia paties mirštančiojo ir artimųjų elgsena mirties akivaizdoje, kaip planuojamas gyvenimas po mirties. Nuo XVII a. egzistavo gerosios mirties vadovėliai, padedantys pasiruošti pavyzdingai sutikti mirtį. Iš viso XVII-XVIII a. LDK buvo išleista keliolika tokių leidinių, tarp jų keletas lietuvių kalba, kas rodo vadovėlių naudojimą įvairiuose sluoksniuose. Per visą LDK laikotarpį akivaizdžių pokyčių patiria ir artimųjų santykis su mirštančiu žmogumi, laidotuvių apeigos, atminimo išsaugojimo formos. Skirtingi jausmai deklaruojami mirštant artimam ir svetimam žmogui. Baroko epochoje atsiranda nusižeminimas, kuklių laidojimų prašymai, tačiau būtent šiuo metu išpopuliarėja ištaigingiausios pompa funebris laidotuvių tradicijos. Mirties samprata stipriausiai ima keistis jau XVIII a.pab., todėl suvokimo transformacijos turėtų labiausiai atsiskleisti tyrinėjant mirties reiškinius XIX a. Mirties samprata LDK laikotarpiu artimesnė Viduramžių suvokimui negu šiandieniniam.
Nagrinėdamas mirties reiškinius nuolat savęs klausdavau - ar skiriasi jų apraiškos nuo šiandieninių. Pati mirtis liko tokia pat, nors keitėsi ligonio priežiūra, laidotuvių tradicijos, mirusiojo atminimo išsaugojimo formos. Kintant tradicijoms tai atrodo savaime suprantama. Tačiau taip pat skiriasi ir šiandienio žmogaus požiūris į pačią mirtį. Šiais laikais dažnai tai traktuojame kaip kasdienybę, neišvengiamybę, vieną iš gausių sudedamųjų gyvenimo dalių. Anksčiau mirtis buvo traktuojama kaip bene pagrindinė gyvenimo dalis - jai ruoštasi visą gyvenimą. Šiandienio žmogaus gyvenime apmąstymai apie mirtį užima niekingai menką dalelę. Mąstymai apie atliktus darbus arba padarytas klaidas dabar suprantami veikiau kaip laiko švaistymas. Naujos galimybės, technologijos, iššūkiai tarsi verčia savo žvilgsnį koncentruoti tik pirmyn. Dažnas LDK gyventojas kur kas daugiau laiko skirdavo tiek savo sąžinės ataskaitoms ir gyvenimo apmąstymams, tiek mintims ir pokalbiams apie mirtį. Šiandieniniam žmogui mirtis neturi trukdyti gyventi, o anuometinis vadovavosi principu "Gyvenk taip, kad tinkamai pasiruoštum mirčiai".
