Mirtingi. Medicina ir tai, kas ne mažiau svarbu

„Ši knyga - apie šiuolaikinę mirtingumo patirtį, apie tai, ką reiškia būti tokiomis būtybėmis, kurios sensta ir miršta, apie tai, kaip medicina šią patirtį pakeitė ir sykiu – kaip jos nepakeitė, ir apie tai, kaip daugel mūsų įsitikinimų ir mūsų laikysena baigtinumo akivaizdoje iškraipo realybę. Po operacinėje praleisto dešimtmečio, pats riedėdamas į savo viduramžį, suvokiu, kad dabartinė padėtis nepakenčiama nei man, nei mano pacientams. Tačiau paaiškėjo man ir tai, kad nežinau, kaip reikėtų į šį klausimą atsakyti, nežinau nė to, ar esama kokių nors adekvačių atsakymų. Tačiau kaip rašytojas ir kaip mokslininkas tikiu, kad nebėgdami nuo tikrovės ir pažvelgę į tai iš arčiau, mes pajėgtume išsiaiškinti net, atrodytų, ir labiausiai gluminančias, keistas ar traumuojančias patirtis.“

Atulas Gawande dirba chirurgu Brigamo moterų ligoninėje, Bostone, yra nuolatinis The New Yorker bendraautorius, nuolat darbuojasi visuomenės sveikatos srityje, yra Harvardo medicinos mokyklos ir Harvardo viešosios sveikatos mokyklos dėstytojas, parašęs tris bestseleriais tapusias knygas: "Complications", "Better", "The Checklist Manifesto".
Gyvena Masačusetse, Niutaune.

"Knygoje "Mirtingi" kalbu apie pastangas gyventi susitaikius su žmogiškosios biologijos, mūsų genų ir ląstelių, mėsos ir kaulų nubrėžtomis ribomis. Medicinos mokslas suteikė mums neįtikėtiną galią tas ribas pastūmėti, ir šių galių potenciali vertė kaip tik buvo svarbiausia priežastis, kodėl tapau gydytoju. Tačiau kiek kartų mačiau, kokią mes, medikai, padarome žalą, jei atsisakome pripažinti, kad ši galia yra baigtinė, kad visada liks baigtinė.
Aš klaidingai įsivaizdavau mūsų, medikų, darbą. Manome, kad mūsų darbas užtikrinti sveikatą ir išlikimą. Tačiau tai toli gražu ne viskas. Mūsų darbas yra užtikrinti gerovę. O gerovė kaip tik ir yra viena iš priežasčių, dėl kurių žmogus nori būti gyvas. Tos priežastys svarbios ne tik gyvenimo pabaigoje, ne tik kai ištinka negalia, bet ir per visą gyvenimą. Kai užpuola sunki liga, kai susižeidžiame, kai ima irti kūnas ar protas, svarbiausi klausimai lieka tie patys: „Kaip suprantate situaciją ir galimas jos pasekmes?", „Ko bijote, ko viliatės?", „Kokias nuolaidas jūs linkę daryti, kokių ne?", „Koks veiksmų planas geriausiai tiktų tam jūsų supratimui?" Tad pastaraisiais dešimtmečiais ir susiformavo paliatyviosios slaugos samprata, kuri praturtina mirštančių pacientų rūpybą minėtais aspektais."

Iš anglų kalbos vertė Dyke Milda, Irena Jomantienė