Mintys apie tikrovę

Minties galia yra didžiulė. Mąstantis žmogus - tai vertybė, visų pirma pats sau. Mąstantis žmogus yra kuriantis žmogus, o kūryba žmogų padaro asmenybe.

Knygoje "Mintys apie tikrovę" trumpomis mintimis bandoma parodyti žmonijos problemas, su kuriomis žmogus susiduria nuo gimimo iki mirties. Bandoma parodyti tikrąsias žmonijos egzistencines vertybes, kurių suvokimas galėtų padėti žmogui pačiam mąstyti.

ĮŽANGA

Tikrovė nėra kieno nors teisybė ar kieno nors tikrovės suvokimas. Tikrovė, kaip ir tiesa, yra nepriklausoma nuo atskiro subjekto požiūrio. Tikrovė - tai, kas yra už subjekto suvokimo ribos.

Žvelgdami į mus supantį pasaulį žmonės dažniausiai jį suvokia kaip savęs paties įsiprasminimą. Žmogų supantis pasaulis nejučia tampa jo paties egzistencine sąlyga ir priemone. Sąlyga ne kaip išgyvenimo, o kaip savo paties sukurto komforto priemone.

Praeitasis šimtmetis žmonijos istorijoje buvo ypatingai žiaurus, gal net pats žiauriausias, bet tuo pačiu ir pats progresyviausias. Ar tai tarpusavyje susiję? Manau, kad taip.

Nors civilizacija per paskutinįjį šimtmetį padarė milžinišką šuolį, tačiau žmogus vertybe taip ir netapo, nors propaganda ir civilinė teisė tai deklaruoja. Du pasauliniai karai, revoliucijos, po jų sekantys ilgalaikiai pilietiniai karai puikiai įrodo tikrąjį žmogaus bevertiškumą. Šiandien jokia pasaulio statistika negali atsakyti, kiek žmonių žuvo ar buvo išžudyta per du pasaulinius dvidešimtojo amžiaus karus ir visas suirutes, bet žvelgiant į tai, kiek tautų ir kiek žmonijos į tai buvo įtraukta, drąsiai galima teigti, kad žuvo šimtai milijonų.

Taigi, civilizacija, vertindama save kaip žmonijos egzistencinį progresą, visai pamiršo, kad tikrąja to žodžio prasme maudėsi žmonijos kraujyje. Ir niekas dėl to nesuka galvos, nes žudymai, o ypač masiniai, t. y. karai, tapę įprastu reiškiniu. Žmogus kaip esybė yra pažemintas ir paniekintas, paverstas priemone tikslui pasiekti. Esant tokiam požiūriui, apie asmenybės tobulumą negali būti nė kalbos.

Iš tiesų, civilizuotame pasaulyje asmenybių netrūksta, tik, deja, dažniausiai jos nebūna išgirstos. Pasauliui stengiamasi parodyti dirbtinai išpūstas vidutinybes, matyt, todėl, kad tos vidutinybės yra paklusnios valdantiesiems, už gautą kaip asmenybės įvertinimą pasilieka ištikimos sitemai.

Tačiau nepaisant pastangų pasaulis nestovi vietoje, ir tikrųjų asmenybių išmintis sulaužo sistemos sukurtą uždarumą, žmonija pradeda ieškoti tos tikrovės, kuri yra paslėpta už ideologijų ir religijų uždangų.

Jau praėjo laikas, kai stebėdamas pasaulio įvykius žmogus galėjo sakyti, kad jis tik mažas žmogelis, nuo kurio niekas nepriklauso, o pasauliui įtaką gali daryti tik galingieji didžiųjų valstybių vadovai.

Kiekvienas žmogus yra vertybė, net jeigu jis savęs tokiu ir nelaiko. Kad tai suvoktume, turime keisti mąstymą. Pradėkime nuo savęs, nuo savo artimųjų, nuo aplinkos, kurioje gyvename.

Pradėkime jau dabar. Supraskime, kad nesame kelio dulkės, o žmonės iš didžiosios raidės, nepriklausomai nuo išsilavinimo, amžiaus, lyties, profesijos ir t.t. Atverkime savo protą pagrindinėms vertybėms, kurios tik ir tesaugo žmoniją nuo susinaikinimo.

Priimkime darną, dorą, tiesą, laisvę ir išmintį. Atmeskime mums brukamas ideologijas, paremtas melu, nusižeminimu, vergove, nusikaltimu, žudymu ir netikrąja verte.

Tik pakilęs iš nuopuolio, iš pažeminimo žmogus sugebės pamatyti pasaulį kitokį. Sugebės įvertinti gyvenimą kaip vertybę.